BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
viskas, ko bijojai.

22.

Parašė easybreezy, 2011-06-23, Be temos

- Tu miręs,- tiek tesugebėjau pasakyti vyrui, viena ranka apkabinusiam mamą ir su pasibjaurėjimu žiūrinčiam į mane, suklupusią ant grumstais nusėtos žemės,- aš tave budinau. Tu miręs. Tu neturėjai pulso. Tu miręs. Valandą verkiau tave apkabinusi. Tu miręs. Miręs, girdi? Miręs.

Pasibjaurėjimas akyse palengva virto gailesčiu. Jis nuleido ranką, kuria laikė apkabinęs mamą ir priėjo prie manęs. Ištiesė plaštaką man ir, kai ją sugriebiau, pakėlė.

- Vargšė mergaitė. Nelaiminga mano mergaitė,- kalbėjo, glausdamas prie savęs.

- Tu miręs..-kūkčiojau jam į žalios vilnos megztinį,- Miręs.

- Nemiręs, mieloji. Viskas gerai. Aš čia. Neleisiu tavęs nuskriaust. Niekam.

Atšlijau nuo jo, pagalvojusi, kad kalbu su .. na, praktiškai lavonu.

Visi erdvioje drėvėje buvę žmonės dabar žvelgė į mane.

- Paruoškit mergiotę,- įsakė Kristupas, nuo kurio veido pasibjaurėjimas taip ir nedingo.

Beveik negirdėdama, nekreipdama dėmesio į jo žodžius žvelgiau į šviesiaplaukį, stovintį arčiausiai išėjimo lauk.

Jis piktdžiugiškai vypsojo, įsmeigęs akis į mane.

- Dariau, aš tavim pasitikėjau,- tepasakiau, nes man trūko žodžių neapykantai, kurią jaučiau jiems visiems, sudėti.

- Visi klystam, sesut,- pasišaipė. Jo balsas, jo veidas buvo tokie šalti, tokie beširdiški, kad akimirką pagalvojau, jog vemsiu. Vėl.

- Prisiekiu, jeigu ką nors man padarysit.. Jei ką nors padarysit jam.. Aš jus visus užmušiu,- pagrasinau, tempiama vyriškų rankų ir statoma prie priešingos įėjimui sienos.

- Dabar mes pasikalbėsim,- pareiškė Kristupas.

- Kiek pamenu, kartą jau kalbėjomės. Atsimeni, kaip baisiai į naudą tau tai išėjo?- sarkastiškai ir be proto piktai pasiteiravau kostiumuotojo.

- Dabar situacija kitokia,- nusišypsojo šypsena, nepaliečiančia akių.

- Nustebink mane,- net nesiruošiau klausyti, ką jis sugalvojo šįkart.

- Mieloji,- dabar prabilo mano tėvas, paimdamas mano rankas į savąsias,- tu turi suprasti..

- Ką? Kad mano visa šeima sumauti sektantai? Ar tai nori, kad suprasčiau?- pasišiaušiau. Dieve, kaip aš jų nekenčiau.

- Mes nesame sektantai. Mes krikščionys. Mes siekiame gero. Mes norime pasaulį išgelbėti nuo..

- Nuo niekam nekenksmingo septyniolikamečio. Taip. Vau, na ir geradariai jūs. Šlykštynės. Tikiuosi visi mirsit.

Adrija iš kampo žvelgė į mane nepatikliai, Darius piktdžiugiškai, o likę du akivaizdžiai labai norėjo, kad patikėčiau tuo, ką jie man sako. Ar ruošiasi sakyti.

- Mieloji, paklausyk. Tiesiog išklausyk, ką turiu pasakyti ir viską matysi kitaip,- tikino tėvas.

Papurčiau galvą, tačiau nieko nebesakiau. Supratau, kad tai beprasmiška. Jie vis tiek nenurims.

- Mieloji, tu esi ypatinga. Nuo mažų dienų tokia buvai. Mudu su Adrija pavadinome tave Azriele ne veltui. Mes žinojome, koks vaidmuo tau numatytas kovoje su blogiu ir kad galų gale tavimi didžiuosimės. Tu išgelbėsi pasaulį. Tu būsi mūsų visų gelbėtoja.

Išplėtusi akis žvelgiau į tėvą. Sumautas psichas. Fanatikas prakeiktas. O kad jį žaibas nutrenktų.. Ką jis čia paisto..

- Tu esi ta, kuri sunaikins šėtoną. Ir iki to laiko liko labai nedaug.

Tankiai sumirksėjau ir pažvelgiau į patenkintai išsiviepusį Kristupą.

- Cha. Ir kas verčia jus manyti, kad tai aš? Jėzau, kai gimiau aš, Mažvydas dar buvo motinos įsčiose.. Tai juk nesąmonė.

- Mūsų didis pranašas Bartolomėjus išpranašavo, kad yra vienas žmogus, galintis sunaikinti šėtoną. Pagal legendą, viskas pasaulyje turi antrą dalį, antrą pusę. Nuo seno žinoma, kad viena jų būna gera, kita tamsi. Pirmykštis šėtonas, iš kurio atsirado Mažvydas ir kurio nepajėgė sunaikinti Bažnyčia, turėjo seserį dvynę. Ji buvo jo antrininkė, jo pagalbininkė ir didžiausia kompanionė. Jie kartu valdė požemį ir kartu naikino gėrį žemėje. Dvynė niekuomet nei nesusimąstė, ką daro, kol vieną dieną jos mylimas brolis nužudė vienintelį brangesnį jai už ją pačią žmogų - jos jauniausią broliuką. Tai išlaisvino jos įkalintą pyktį broliui, kuris visuomet buvo vienu žingsniu priekyje. Ji surezgė planą ir sunaikino Šėtoną, bet nepagalvojo apie jo palikuonis, kurie nešė geną karta iš kartos, kol susidarė palanki raganos ir tikinčiojo sąjunga. Pirmas tikras galią turintis jo palikuonis - Mažvydas. Dvynė taip pat paliko savo atžalas. Kad atsirastų tas, kuris sunaikins šėtoną, sąlygų daugiau nereikėjo. Bet kuris jos palikuonis turi tą galią. Tačiau yra sąlyga, kurios tau atskleisti negaliu. Sąlyga, dėl kurios tavo darbas yra jį sunaikinti,- baigė tėvas.

Kurį laiką tiesiog be žado stebeilijau į jį.

- Tu sergi. Pirma, neabejoju, kad taip vadinamos raganos ir tikintieji dulkinosi jau nuo amžių amžinųjų. Antra, čia visiška nesąmonė. Kažkokia legenda, praplovusi jums smegenis. Trečia, aš jo tikrai nežudysiu. Net nesvajokit. Neturiu dėl ko. Ir neturėsiu. Ketvirta, tai jus visus čia turėčiau pribaigt. Penkta, iš kur žinot, kad aš apskritai tos a la DVYNĖS kraujo linijos?

- Viskas buvo apskaičiuota jau gerokai prieš jums gimstant. Dar mūsų jaunystėje.

- Pasaugokit savo sapaliones tiems, kam įdomu. Tai visiškas šizas ir aš net nesiruošiu daugiau to klausyti.

- Nemanau, kad turėsi kitą pasirinkimą,- pašiepiamai išspjovė motina.

Demonstratyviai perverčiau akis ir nusukau veidą nuo jos.

Tada vėl išgirdome sausų šakų treškėjimą lauke. Vėl parengties pozicijoje mano ‘pagrobėjai’ sužiuro į angą, pro kurią įėjo svečias. Tiksliau trys. Tai buvo surūgėlis, sudžiūvėlis tėvas Kristijonas. Vedinas mano mažaisiais broliukais.

Jiedu buvo išsigandę ir sukaitę, aiškiai tempti per mišką neatsižvelgiant į jų mažumą ir greitumą.

- Andriau, Tomai,- pašaukiau, bandydama juos nuraminti bent balsu. Broliukai ištrūko iš Kristijono senų sudžiūvusių rankų ir atbėgo iki manęs. Pritūpiau ir juodu apkabinau. Nedideli šviesiaplaukiai kūneliai drebėjo kaip pasiutę.

- Viskas bus gerai,- patikinau juos, nebe tokia ir tikra tuo, ką sakau,- kokio velnio juos čia atsitempėt?- iširdusi kaip liūtė ėmiau šiauštis prieš tuos idiotus. Tuos suaugusius žmones, proto turinčius ne daugiau nei puodynė ant kaimiečio tvoros. Prisiekiu, jei jie vers broliukus stebėti tą makabrišką spektaklį, kurį numatė man ir Mažvydui, aš juos visus išpjausiu. Prisiekiu savo gyvybe.

- Manau, girdžiu paskutinį mūsų svečią,- pranešė Kristupas. Visi buvę drėvėje sustojo pasieniais ir laukė, klausydami trečią kartą pasigirdusio pranašingo treškėjimo.

- Sveikas, Mažvydai,- pasveikino juodaplaukį, ką tik įžengusį vidun, Kristupas,- seniai matėmės.

Mažvydo kone peršviečiamai žydros akys susiaurėjo, skanuojant visus, esančius patalpoje (jeigu ją buvo galima taip vadinti).

Galiausiai akys sustojo prie manęs, apkabinusios berniukus ir įaudrintu žvilgsniu stebinčios viską aplink.

Mažvydo žvilgsnyje mačiau baimę ir nerimą. Nežinojau, kas jį sukėlė - faktas, kad čia buvo visi pavojingi Brolijos nariai ar kad nujautė, jog mums geruoju nesibaigs.

Liūdnai jam nusišypsojau.

- Turime viską, ko reikia apeigoms,- pranešė tėvas Kristijonas drebančiu ir lūžinėjančiu, bet negailestingu balsu,- galime pradėti.

Mudu su Mažvydu baimės kupini susikabinome žvilgsniais ir ėmėme laukti to, ką mums atneš šitų idiotų fanatizmas.

Rodyk draugams

Komentarai (3) toliau...

21.

Parašė easybreezy, 2011-06-23, Be temos

- Ooo, nieko ypatingo, mieloji, viskas gerai. Aš tik pagalvojau, kad mums reikia pagaliau pasikalbėti.

- Ir dėl to suorganizavai šį spektaklį? Vau, tiesiog grįžti namo ir pasikalbėti su manim nebuvo paprasčiau, Adrija? - vadinau tą moterį, kuri kažkada ir , veikiausiai, labai netyčiomis mane pagimdė, vardu. Neprisiverčiau ištarti tų dviejų skiemenų.

- Aš juk tave pažįstu, Azriele, nieku gyvu nebūtum sutikusi su manimi pasikalbėti ne per prievartą,- kalbėjo, ramiai spausdama vairą ir retkarčiais žvilgteldama į mane per veidrodėlį.

Varsčiau tą moterį neapykantos kupinu žvilgsniu. Dieve, kaip sumautai aš jos nekenčiau.

- Tu teisi, bet.. na, negali manęs kaltinti. Tu kaip sumauta gegutė palikai mane vieną rūpintis jais visais. Ar nori, kad pulčiau ašarodama tau į glėbį?- kiekvienas mano ištartas žodis buvo tiesiog nuodingas. Ir labai tikėjausi, kad tie nuodai pribaigs aną raganą, sėdinčią vos per keliasdešimt centimetrų,- plius, nemanyk, kad patikėsiu, jog tiesiog nori susitaikyti. Tavo netikėti atsiradimai susiję su Mažvydu ir manimi, žinau. Kvaiša sektantė..

- Prilaikyk liežuvį, mergiote,- pagaliau ir ji išspjovė nuodų pliūpsnį.

Perverčiau akis ir atsilošiau sėdynėje. Argi ne ironiška, kad po tiek metų pirmasis mano susitikimas su motina yra.. na, lyg ir pagrobimas?

- Kur mes važiuojam?- piktai paklausiau.

- Ne tavo reikalas.

- Ak, šit kaip? Ragana..- nesistengiau kalbėti pernelyg tyliai.

Pripažinsiu, sėdėdama ten ir kas keliasdešimt sekundžių sutikdama tos .. hm žvilgsnį, ne kartą ir ne du svarsčiau, kad visai nesunkiai galėčiau nusukt jos sprandą. Kita vertus, tai reikštų avariją. O aš stebuklingų galių neturėjau, atrodo. Taigi ir pati, veikiausiai, būčiau nemenkai prisitrenkus.

- Tu gi žinai, kad Mažvydas ilgai netruks mane surast? O jis gi ‘šėtonas’,- imitavau kabutes pirštais,- tau galas.

- Aš netgi labai tikiuosi, kad ilgai netruks,- sumurmėjo, aiškiai norėdama, kad ir aš išgirsčiau.

- Ką turi galv..? Ne, nesakyk, kad eilinį kartą būsiu masalas. Kas su jumis visais negerai?- atsidusau, praradusi viltį.

Adrija šyptelėjo, o lūpos atidengė lygius baltus dantis, kuriuos kažkada laikiau tobuliausiu dalyku pasaulyje. Šią akimirką būčiau juos su mielu noru išmušusi. Kaip apskritai įmanoma TAIP nekęsti savo pačios kraujo?

Fe.

Važiavome  ilgiau, nei tikėjausi. Maniau, kad atsidursim mano namuose, Gintarės namuose ar pas bet kurį kitą sektantą. Nepatikėsit, bet ne. Mes apsukome ratą aplink miestelį ir pasukome keliu, kuriuo dar prieš porą valandų variau savo raudonąjį NISSANą.

- Tu rimtai ruošiesi mane palaidot kur nors miške?- sumurmėjau. Nustebau, kad ji tiek laiko sugaišo aplinkkeliui.

- Gerai būtų,- tariausi išgirdusi.

Galiausiai ji sustabdė policijos automobilį laukymėje ir paliepė man išlipti lauk.

Prieš tai kažko pasikuitusi daiktadėžėje, atrakino automatinius užraktus ir aš buvau laisva išlipti.

Išsliuogiau lauk ir apsidairiau. Aš galėjau pabėgti. Už motiną buvau aukštesnė bene dešimčia centimetrų, juoba, lakstydama su Mažvydu paskutinėmis dienomis ir užsigrūdinau..

Rinkausi lengvesnį kelią, kai išgirdau caktelėjimą ir mano riešą suspaudė kažkas metališkai šalto.

- Oi ne, tu to ne..- sudejavau, žvelgdama žemyn į tais pačiais antrankiais sukaustytus mano ir jos riešus.

- Nejaugi tikrai manai, kad leisiu tau dabar pabėgt?

- Turėjau vilties.

Ji manęs nebeklausė, o apsidairė po laukymę. Akys sustojo ties vienu tašku. Aš irgi pažvelgiau ten. Tolimajame miško pakraštyje pamačiau didelį juodą automobilio siluetą. Mes buvom ne vienos.

Miške laukė kažkas neabejotinai blogesnio nei mano seniai matyta paleistuvė motina.

Ji, rodos, apsidžiaugė tuo, ką pamatė.

- O, jie jau čia, puiku,- sucypė savo senstančiu balsu ir užtrenkusi automobilio dureles pasileido to miško pakraščio link. Neturėjau kito pasirinkimo, tik sekti paskui.

Adrija pasirodė stipresnė, nei tikėčiausi iš to ne tokio jau ir didelio moteriško kūno. Ji nustempė mane neleisdama nei atsikvėpti. Pirma miško link, paskui pro automobilį gilyn į medžių kamienų raizgalynę.

Miglotai suvokiau, kad tai ta pati kryptis, kuria nesuvokdama ką darau laksčiau tada ieškodama Mažvydo.

- Kur.Mes.Einam,- piktai pasiteiravau motinos.

- Ša, greičiau,- ragino, neklausydama mano inkštimo.

Tylomis ėjome geras keliolika, o gal keliasdešimt minučių, kol įėjome į man jau matytą, nors ir sapne (?) senąją miško dalį.

Nesutikome nei vieno žmogaus, neišgirdome nei vieno paukščio, nei šakelė tolumoje netrakštelėjo. Visgi Adrija, rodos, žinojo, kur eiti.

Žengiant paskutinius žingsnius jau ir aš suvokiau, kur mūsų galutinis tikslas.

Aišku, senasis milžiniškas medis su drėve viduje. Tas, kuriame kalbėjau su šviesiaplaukiu, radusiu Mažvydą.

Motina įsitempė mane vidun ir sustojo. Ten kol kas buvo vienas žmogus. Man jau matytas. Rodos, pasivadinęs Kristupu. Kostiumuotasis iš tos nakties mokykloje, po kurios mudu su Mažvydu nešėm kudašių.

- Kur jis?- buvo pirmas dalykas, kurio paklausė Adrija kostiumuotojo Kristupo (ar jo tikrai toks vardas?). Iš karto pagalvojau, kad ji kalba apie Mažvydą ir prunkštelėjau. Tuodu trumpai žvilgtelėjo į mane.

- Jis greit. Subtiliai nukreips Mažvydą čia.

- Dieve, bet jūs juk nesveiki..- visiškai praradusi viltį sumurmėjau. Idiotai. Paskutiniai idiotai..

- Reikia paruošti mergaitę,- pasakė Kristupas, prisiminęs, kad aš čia ir kad net nenutuokiu, kas darosi.

- Ar saugu ją atrišti?- pasiteiravo motina.

- Kai aš su šituo,- kostiumuotasis rankose pavartė juodą metališko blizgesio daiktą,- ji nelabai turi galimybę pabėgt.

- Puiku,- Adrija išsitraukė iš kišenės nediduką raktelį ir atrakino mus jungusius antrankius.

Ištraukiau aptirpusią ranką ir pakračiau. Nesiruošiau bėgti. Nebūtų pavykę, kaip puikiai pastebėjo Kristupas. Plius, kaip supratau, jie ruošėsi man duoti atsakymus. Pagaliau. Dėl to aš galėjau pakentėti, kad ir tokioj idiotų kompanijoj. Juoba, kad buvau tikra, jog Mažvydas čia greit atsiras. Jis tai jau neleis man pražūt.

- Azriele..-pradėjo Kristupas, tačiau jo žodžius nutraukė šakų traškėjimas visai netoliese. Adrija atsistojo už manęs, veikiausiai naudodama mane kaip skydą, o kostiumuotasis atstatė ginklą į drėvės angą.

Netrukus plyšyje atsirado veidas, iš karto privertęs juos nurimti, o mane pulti į visišką paniką ir kone isteriją. Netrukus, pamačiau ir antrą veidą, sukrėtusį nei kiek nemažiau.

Žvelgdama į vidun žengiančius vyriškius aš suakmenėjau, tačiau ašaros to nepaisė ir ėmė ristis veidu. Naiviai tikėjausi, kad sapnuoju. Ar kad čia tik kvailas pokštas.

VIsai nejuokingas, kvailas pokštas.

Adrija tuoj pat džiugiai klyktelėjusi puolė vyrams į glėbius, stipriai apkabindama juodu per liemenis. Vyrų veiduose įsiplieskė šypsenos.

- Adrija,- vienas jų sušnabždėjo meiliai.

- Mama,- išgirdau iš kito,- pagaliau.

Vaizdas, kurį liudijau, suvokimas, kuris atėjo palengva, bet labai užtikrintai, mane supykino. Tikrąja to žodžio prasme. Nespėjusi nei susivokti, apsvaigusia galva griuvau ant žemės, remdamasi į ją keliais, ir išleidau iš skrandžio visą tulžį, visą įniršį ir visą liūdesį.

Tai negalėjo būti tiesa. Nebent labai žiaurus pokštas.

Rodyk draugams

Komentarai (3) toliau...

20.

Parašė easybreezy, 2011-06-08, Be temos

Miegoti nesisekė. Nei iki vakarienės, nei po jos. Pratempiau kone visą sekančią naktį atmerktomis akimis, vedžiodama žvilgsniu nuo sienos prie lango ir atgal.

Kažkas buvo mirtinai negerai. Tiksliau viskas. Pastarosios savaitės buvo neteisingos daugeliu atžvilgių. Nekalbu apie visa kita, kas nutiko lig tol, dabar paaiškėjo, kad aš net savo šeimos nariais pasitikėti negaliu. Niekuo, kaip pasakė tas šviesiaplaukis, Mažvydui reiškęs kažką daugiau, nei jis prasitarė. Turiu galvoj, pirma, kodėl jis pats dėl mūsų taip stengėsi? Antra, kodėl pats Mažvydas buvo pasiryžęs paklusti kiekvienam, net pačiam menkiausiam jo planų punktui.

Ir, svarbiausia.. Kas čia vyko? Kodėl visiems miestelio gyventojams buvo įsakyta neveikti? Dabar mes buvome tarsi įkaitai miegančiam širšių lizde. Teoriškai sėdėjome ant greit sprogsiančios atominės bombos.

Plius visos nesąmonės su Arifu. Taip ir nesupratau, kodėl jie suinteresuoti padėti mums su Mažvydu.

Kitas, finalinis, dalykas, kurio sau nagrinėti neleidau, kurį buvau užkišusi į giliausią sąmonės kraštelį, buvo susijęs su Mažvydu. Aš vis dar prisiminiau tai, ką sakė tas vyras iš Brolijos mokykloje, kai stovėjau veidu į jį,o mano smilkinin buvo įremtas Mažvydo ginklas. Vis dar prisiminiau, kaip vyras tvirtino, jog tai, kas nutiko mano tėvui, tas medžio virtimas ant mūsų automobilio, nebuvo nelaimingas atsitikimas. Taip pat negalėjau iš atminties ištrinti fakto, kad Mažvydas šaltakraujiškai ištaškė dvidešimt ginkluotų vyrų, jeigu  tai, ką sakė kostiumuotasis vyriškis, buvo tiesa. Ir dar vienas dalykas nedavė man ramybės. Jį taip pat išsakė kostiumuotasis. Panelės B. tariama savižudybė. Tą vakarą mokykloje aiškiau, nei aiškiai buvo išsakyta, kad dėl to kaltas Mažvydas. Jei atmintis neapgauna, jis netgi pats tai patvirtino. Jo šypsena, žiūrint į kraują kiekvieną mielą kartą.. Iš pradžių tai buvo gasdinančios detalės, kurias galėjau versti faktui, jog Mažvydas, augęs tokioje vietoje, buvo gerokai traumuotas. Tačiau viskam po truputį stojant į vietas, nebebuvau tokia tikra, kad tai tik atsitiktinumas.

 

Galų gale, jo šaltumas kritiniais atvejais, nedvejojimas, netgi jei tai lietė pistoleto nutaikymą man į smilkinį, jo abejingumas taisyklėms, jo.. retkarčiais sužvėrėjantis žvilgsnis ir aštrią gaidą įgaunantis balsas.. Mane kuo toliau, tuo labiau tai neramino.

Visgi, tai tebuvo spėjimai. Niekuo nepagrįsti. Aš negalėjau pasitikėti savo sapnais, sakančiais, kad jis tikrai šėtono įsikūnijimas, negalėjau pasikliauti Brolijos sapalionėmis ar beveik akivaizdžiais faktais.

Visi šie svarstymai turėjo likti su manimi ir tik toms trumpoms akimirkoms, kai pasiduodavau silpnumui, abejonėms, nemigos iškankintai psichikai.

Žvilgtelėjau į laikrodį, savo žaliais neoniniais skaičiukais drumsčiantį neperregimą tamsą. Žinojau, kad užmigti taip ir nebepavyks. Turėjau bent dvi valandas iki kol manęs galėtų pasigesti.

Mintis visai natūraliai atėjo į galvą. Taip juk nutikdavo. Tai nebuvo neįprastas planas. Iki atsirandant Mažvydui, netgi labai dažnai juo naudodavausi.

 

Susirišusi plaukus į palaidą kuodą viršugalvyje ir užsimetusi sportinius rūbus, tyliai išslinkau į koridorių. Pratipenau pro brolio kambarį ant pirštų galų. Nusileidusi laiptais pagriebiau raktelius. Kiek įmanydama tyliau uždariusi duris per rytinę rasą nužingsniavau iki automobilio.

Kaip tankus šydas miestelį buvo uždengusi tyla - ją perskrodė tik mano NISSAN’o variklio tylus burzgimas.

Negalėjau padėti, važiuodama mirusiomis miestelio gatvėmis ir žvalgydamasi į kaimynų namus tieisiog negalėjau atsikratyti minties, kad visi jie buvo Brolijos užverbuoti mudviejų su Mažvydu priešai.

Ir trūko tik menko dunkstelėjimo, kad taikus miesteliūkštis pavirstų į karo lauką. O kiek spėjau susidaryti vaizdą, tas karas nebūtų  iš lengviausiųjų.

Pasijutau ramiau tik sustabdžiusi automobilį gerai pažįstamoje miško laukymėje. Čia kaip visada buvo mirtinai tylu. Naktinės sutemos ėmė po truputį sklaidytis ir aš jau gebėjau įžvelgti arčiausiai nuo miško esančius neaukštus krūmelius , tai, kas buvo toliau, vis dar liko susilieję į neaiškią miglą.

Prisėdau ant rąsto, kur paprastai ir ilsindavau savo sėdimąją, kai būdavau šioje vietoje.

Leidau sav mintims tekėti joms patogia vaga. Nestabdžiau ir neskatinau. Norėjau prasivalyti nuo nežinios, nuo sumišimo, kuris mane užliedavo bangomis.

Net keista, kokią trauką jaučiau šiai vietai. Lyg čia būtų kas nors nežemiško, kas mane trauktų kiekvieną kartą grįžti būtent šion laukymėn. Tai tarsi.. magnetizmas. Kurio principu vadovavosi ir mano bei Mažvydo santykiai.  Nemokėjau to paaiškinti, visgi pasąmoningai jaučiau, kad galiu tai beveik apčiuopti pirštų galiukais. Atsakymas nebuvo toli ir aš tai puikiai jaučiau.

Telefoną buvau palikusi namuose, todėl net nenutuokiau kiek valandų ( teisingai, nesuvokiau pažiūrėti į prietaisų skydelį automobilyje), tačiau jau gerokai prašvito ir aš miglotai nujaučiau, kad atėjo metas man traukti namo, kol dar niekas nepabudo, nepasigedo ir nesužinojo apie mano truputį lunatiškus įpročius.

Ne tai, kad ką nors tai būtų nustebinę.

Palengva išvairavau automobilį iš laukymės - nusprendžiau važiuoti aplinkiniu keliu, nesisukinėdama ir taip skriaudžiamo NISSANo.

Neskubėjau ir vairuoti miško takeliu - jis buvo ganėtinai siauras, kai kur netgi kilo pavojus užkabinti veidrodėlį. O ir šiaip. Man patiko miškas ir patiko jį stebėti. Nors, kaip jau sakiau, jame judėjimo buvo nedaug. Rodėsi, kad net paukščiai bei visokio plauko vabalai baidosi šios vietovės.

Netruko ilgai, kol išvažiavau iš miško. Ir vos pasukusi namų link sutikau kliūtį.

Užblokuoto kelio pavidalu. Iš pradžių pamaniau, kad tai kelio darbai ar kažkas to plauko, tačiau netrukau privažiuoti arčiau ir pamatyti blyksinčių policijos patrulio žiburėlių.

Automobiliai ant kelio buvo bene trys. Du paprasti klasikinių spalvų ir jau minėtas patrulis. Neatrodė, kad kažkuris automobilių būtų suniokotas. Žmonių irgi nemačiau daug. Tik kažkokią merginą, atsirėmusią į pilkojo BMW šoną ir nervingai kramtančią nagus, bei šmirinėjančius policijos pareigūnus.

Visgi pravažiuoti neturėjau kaip.

Galiausiai, kai jau svarsčiau suktis atgal ir keliauti iš kur atvykusi, pamačiau pažįstamą veidą.

Užgesinau variklį, iįlipau lauk ir pamojau.

- Algimantai,- šūktelėjau.

Jis pamojo man kviesdamas prieiti. Veidas nežadėjo nieko gero. Jis rodėsi kažkoks susikrimtęs.

- Sveikas, Algimantai, kas nutiko? Noriu pravažiuoti, turiu suruošti šeimyną gyvenimui,- pajuokavau.

- Ehem, taip.. Matai, mieloji, čia šiokia tokia problema, skambinau tau porą kartų.. Tu neatsiliepei.

- Aha, palikau telefoną namuose,- linktelėjau nerūpestingai.

Algis žiūrėjo į mane kažkokiu neaiškiu žvilgsniu ir užtruko kiek laiko, kol suvokiau, kad kažkas negerai. Kažkas, kas lietė ir mane.

- Algi, kas nutiko?- pareikalavau pasakyti,- kieno čia automobiliai? Ei,- jam tylint kamantinėjau.

- Erm.. Ar seniai buvai susisiekusi su savo motina?- nei šio, nei to paklausė.

- Nepamenu,- pamelavau,- o kas?

- Na, matai, čia taip nutiko, kad.. Na, jai ne viskas gerai,- pasimuistė.

- Kaip tai ne?- keista, bet tos moters bėdos mane menkai bejaudino.

- Eime,-pamojo ranka automobilio link,- viską papasakosiu. Man sunku kalbėti. Iš tikrųjų.

- Ką ji padarė?- piktai paklausiau, paklūsdama Algimantui ir sekdama jį automobilio link.

- Sėsk, mieloji,- pamojo ranka, ragindamas įsitaisyti policijos automobilyje.

Atsakiusi į jo užjaučiamą šypseną labai silpnu vyptelėjimu, įsėdau.

Nespėjau nei susivokti, kai durelės tiesiai prieš nosį užsitrenkė, trakštelėjo automatinis užraktas, o iš priekinės sėdynės į mane atsisuko piktas vypsnys žmogaus, kurį laikiau policijos pareigūnu todėl ignoravau pirmoje vietoje.

Atpažinusi seniai matytą veidą, garsiai nurijau seiles.

Išgirdau užsivedant automobilį, kuriame sėdėjau ir nespėjau nei suvokti, kai mes pajudėjome iš vietos.

Paniškai bandydama atidaryti užrakintą automobilį, prisiplojau prie stiklo.

- Pasaugok kvapą,- patarė vairuotoja,- tau jo prireiks.

- Gerai, pasakyk, kas čia dedasi,- piktai pareikalavau, stebeilydama į piktdžiugišką vypsnį atgalinio vaizdo veidrodėlyje.

Rodyk draugams

Komentarai (3) toliau...

19.

Parašė easybreezy, 2011-05-14, Be temos

Pabudau kone pasismaugusi su savo pačios susivijusiais plaukais - gumelė per naktį išslydo. Už lango buvo tamsu, tačiau pro durų apačią grindimis liejosi šviesos ruoželis, besitęsiantis per mano lovos kojūgalį. Prieškambaryje kažkas dusliai dunkstelėjo, vėliau, rodos, girgžtelėjo medinės grindys.

- Mažvydai?- pašaukiau.

Girgždėjimas kone iš karto nutilo, tačiau šviesos plyšelį perkirto tamsus šešėlis, ko gero, krentantis nuo kažkieno kojų.

- Dariau?- dar kartą pabandžiau.

Nesulaukusi atsakymo turėjau atsikelti ir patikrinti. Kai atidariau duris, svarstydama, kuris čia iš jų sugalvojo kažkokį pokštą, už jų nieko nebuvo.

- Ei,- pikčiau pašaukiau, pamačiusi, kad šviesa dega tik toje atkarpoje tarp mano kambario ir laiptų aikštelės. Vadinasi, vaikinai nusprendė išvest mane iš proto ir pasivargino sudaryti įspūdį, jog abu miega.

Apačioje, kur erdvė nebebuvo apšviesta, kažkas vėl dunkstelėjo.

Širdis ėmė nevalingai blaškytis krūtinėje. Pasišiaušė rankų plaukai. Gerai jaučiau, kad koridoriuje nesu viena.

- Užmušiu,- pro sukąstus dantis išspjoviau.

Greit apvedžiau akimis erdvę ir buvau besitraukianti gilyn į savo kambarį, kai pajutau ant savo kaklo vėsią ranką. Cyptelėjau iš baimės.

Tai labai nemaloniai priminė Aurimo gestus lemtingą vakarą prieš mums su Mažvydu nešant kudašių iš mano gimtojo miesteliūkščio.

- Ššš,- išgirdau tylų šnipštelėjimą,- nieko nedarysiu. Čia juk aš.

Dabar pažinau. Ištarus daugiau nei vieną žodį, buvo visai aišku, kad tai ne kas kitas,o Mažvydas. Baimė beveik iš karto dingo, kūnas atsipalaidavo. Tiesa, nesuvokiau, ką jis čia planuoja. Tuo labiau, kaip sugebėjo atsidurt mano kambaryje man nepastebėjus.

Mažvydas atleido ranką, laikiusią mano kaklą ir atsuko į save, prilaikydamas už liemens.

- Viskas gerai, Az,- nuramino savo maloniu balsu, raminamai šypsodamasis,- tu sapnavai košmarą,- tarė, laisva ranka nubraukdamas man nuo drėgno kaklo susivijusius plaukus.

- Bet aš ne..- bandžiau prieštarauti.

- Taip, tu sapnavai. Košmarą,- vis dar su šypsena, kuri man nelabai patiko, aiškino.

- Mažvydai, baik. Tu mane gasdini.

- Ššš,- vėl savo gosliai prislopintu balsu sušnabždėjo vesdamas prie lovos.

Man nesipriešinant pasodino mane ant jos, tada paėmęs užkėlė kojas ir apklostė.

- Tu turi miegot,- pasakė taip, lyg neturėčiau kito pasirinkimo, tik jo klausyt.

- Mažvydai, aš nesuprantu..- nerišliai prieštaravau visiškai nesuprantamiems jo norams.

- Az, viskas bus gerai. Pažadu. Tik miegok.

Padėjau galvą ant pagalvės, nusprendusi būti klusni. Aš jo bijojau. Norėjau, kad kuo greičiau dingtų,o tai buvo pasiekiama tik jo klausant.

Nei akimirkai nuo Mažvydo veido nedingo šypsena. Tik ji nebuvo maloni, kokia, veikiausiai, turėjo atrodyti. Ji buvo šiurpinanti, nenatūrali, visiškai ne vietoj.

Jis mane tvirtai apklostė ir patenkintas, kad jo klausau, pasilenkė virš manęs.

- Turiu tave apklostyti. Kaip turėtų apklostyti mamytė. Juk tiek man padėjai..- kalbėjo kažkokias pievas.

Pajutau, kaip jo vėsios lūpos paliečia mano kaktą. Nenorėjau atsimerkti. Kuo greičiau apsimesiu mieganti, tuo greičiau jis išeis. Gal jam tereikia išsimiegoti.

Tuomet mano visą veidą palietė kažkas minkštas. Tarsi prigrūstas pūkų..

Pagalvė. Jis prispaudė man prie veido pagalvę.

- Ei,- dusliai sukriokiau į minkštą medžiagą, blokuojančią mano kvėpavimo takus.

- Juk sakiau, kad viskas bus gerai. Kuo mažiau priešinsies, tuo mažiau skaudės,- išgirdau malonų Mažvydo balsą.

Ėmiau kur pasiekdama tvatyti rankomis, tačiau jo tai nei kiek nepaveikė.

Jutau, kaip akyse renkasi ašaros, o oro ima pasiutiškai trūkti.

- Mažvydai,- pabandžiau sužadinti jo gailestingumą. Nesupratau, už ką jis man taip.

Atrodo, pagaliau sugebėjau suimti jo rankas savosiomis. Stengiausi jam įdrėksti ar bent jėga pakelti pagalvę sau nuo veido, tačiau dėl oro trūkumo tos jėgos liko siaubingai mažai.

Kažką sumurmėjau apleidžiant paskutinėms jėgoms.

Išgirdau skambantį žadintuvą. Ne iš karto sugebėjau jį išjungti nutirpusia ranka.

Nusibraukiau nuo šlapio veido susivijusius plaukus ir kurį laiką pusiau miegodama gulėjau lovoj, atvirtusi ant pilvo. Širdis drebėjo iš baimės. Ką tik sapnuoto vaizdinio motyvai dar nenorėjo manęs paleisti ir vertė gūžtis iš baimės. Jis buvo labai gyvas, labai tikroviškas.

Už lango buvo gerokai šviesu. Leidau sau pamiegoti, juk šeštadienis. Pažvelgiau į datą skaitmeninio laikrodžio ekranėly. Dvidešimt aštunta. Lygiai savaitė iki spalio penktosios.

Na, jei ištempsim šią savaitę gyvi, tada jau niekas nepakenks ir, tikėtina, grįš į savas vėžias.

Susisukusi plaukus gumele išsiropščiau iš lovos ir nušlepsėjau grindimis.

Nusikasiau iki vonios. Girdėjau apačioje, virtuvėje, kažką besisukinėjantį. Ne taip, kaip sapne, jokie krebždėjimai nevarė manęs iš proto.

Nusiprausus po dušu pasidarė kur kas lengviau. Baisaus sapno detalės tvarkingai sugulė pasąmonės pakampėse ir nustojo mane persekioti kiekvienam žingsny ( nors, pripažinkim, jų iki tol nebuvo daug).

Nusileidusi į apačią radau Darių su berniukais sėdintį prie stalo ir pusryčiaujantį.

- Labas rytas,- nusišypsojo jis man.

- Sveiki,- atsakiau taip pat šypsena,- Mažvydas dar miega?

- Taip, dar miega. Naktį ilgai vartėsi, kaip koks lunatikas,- pareiškė Tomas išplėstomis akimis.

- O kai užmigo, pamatytum, kaip blaškėsi lovoj. Visus patalus nusimėtė,- pantrino jam Andrius.

Susiraukiau. Reikia patikrint. Užsikaičiau arbatinį, į puodelį įsimečiau kavos ir nužingsniavau laiptais aukštyn į berniukų kambarį.

Įėjau nesibeldusi. Visgi tai mano namai.

Berniukai nemelavo - matyt, miegojo tikrai neramiai, nes antklodė buvo numesta šonan, pagalvė vos laikėsi ant lovos kraštelio,o Mažvydas gulėjo embriono poza, susisukęs į paklodę.

Prisėdau prie jo.

Neatrodė sveikas.

- Ei,- pašaukiau negarsiai.

To užteko. Jis iš karto atlapojo akis ir pašoko į parengties būseną. Atrodo, augdamas tam nelaimingam Brolijos vienuolyne buvo paruoštas greit reaguoti į bet kokias situacijas. Net jei jos ištiktų per miegus.

- O, Az,- jis sumurmėjo pažinęs mane.

- Aš,- linktelėjau. Kažkaip nejaukiai jaučiausi šalia jo. Nors jis ir nebuvo dėl to kaltas. Tai juk tik mano subingalviška vaizduotė.

- Kažkas negerai?- paklausė, matyt, perskaitęs mano miną.

- Viskas gerai. Man. O kaip tau?- susiraukiau,- atrodai nekaip.

- Turbūt tiesiog blogai miegojau. Mėnulis,- išspaudė šypseną.

- Na, tuomet nuostabu. Pasimatysim apačioje,- tariau, atsistodama nuo lovos ir eidama durų link.

- Ei, Az,- pašaukė.

- Taip?- grįžtelėjau per petį.

Mažvydas sėdėjo nuleidęs kojas ant grindų. Akis badė balsvi jo randai, išmarginę kūną.

Pasekęs mano žvilgsnį, jis kiek susigūžė, tarsi nuo to randai matytųsi mažiau.

- Ei, aš tikrai džiaugiuosi, kad jie leido mums grįžti,- pasakė.

- Na, atrodo, dabar tereikia iškęsti ateinančią savaitę,- šyptelėjau.

- Na, jie sakė, kad..

- Žinau, ką jie sakė, tačiau manau, kad tu geriau nei kas kitas turėtum žinot, jog pasitikėt visokiom brolijom, draugijom ir grupuotėm daugiau nei kvaila.

Jis nebeatsakė ir man teliko išeiti uždarant sau už nugaros duris.

Kiek vėliau su Dariumi nuvežėme berniukus į futbolo treniruotę ir pakeliui namo užsukome aplankyti tėčio kapo.

- Atsiprašau, kad visus tuos mėnesius elgiausi kaip sumautas vibratorius,- išgirdau Dariaus žodžius kai mudu sėdėjome ant žolės priešais pilką granitinį antkapį su tėčio vardu.

- Elgeisi, tačiau mudviejų tėvai taip pat nebuvo patys brandžiausi augintojai, ko gero pridarę daugiausia nesąmonių.

- Ne esmė. Aš tik norėjau, kad žinotum. Tu juk dėl to nekalta.

- Pamirškim. Dabar yra didesnių problemų. Kol kas,- išsprūdo.

- Tiesa. Tai ruošiesi man papasakot daugiau, nei jau papasakojai?

Tiesa, vakar vakare kalbėjomės apie tai, kas vyksta. Papasakojau jam tiek, kiek Mažvydas sutiko, kad papasakočiau. Tai yra maždaug tiek - mudu prisidarėm bėdų ir jeigu ištversim saugūs iki spalio penktosios, viskas susitvarkys.

- Ne dabar. Nemanau, kad tai vieta,- nusukau.

- Kaip nori,- pernelyg lengvai įtikinau.

Mums grįžus namo nusprendžiau valandėlę pamiegot. Paskutinės nakties sapnas išsunkė daugiau jėgų, nei pakrovė kelios valandos miego.

Ant mano lovos sėdėjo siurprizas. Na, ne toks ir siurprizas, kita vertus. Tiesiog Mažvydas.

- Buvo atėjęs .. Jis,- sumurmėjo, nudelbęs akis sau į pėdas.

- Kuris jis?- nepatikliai pasiteiravau.

- Mūsų mielas šviesiaplaukis.

- O. Taip, Darius vakar minėjo, kad buvo užėjęs tavęs ieškoti.

- Jis kai ką.. pasakė.

- Ką be to, ką ir taip žinai - kad stengsis tau duot švarų lapą?

- Kai ką apie šį miestelį. Ką išsiaiškino čia besibazuodamas pastarąsias savaites.

- O. Ir kas tai būtų?- susidomėjau.

- Tai kai kas dėl tėvo Kristijono ir tavo draugų. Ir Gintarės ir apskritai visų šio miestelio gyventojų.

- Greičiau sakyk kas atsistiko, nes mane šiurpini,- irzliai pareikalavau.

- Panašu, kad šis miestelis visas informuotas apie tai, kas aš esu. Tą naktį, kai mudu .. pabėgom.. Jiems visiems buvo įsakyta veikti. Tai buvo tarsi koks super planas. Super dydžio, turiu galvoj. Nesveiko masto. o dabar jiems staiga įsakyta nieko nedaryti, o tiesiog laukti. Įsakymas iš viršaus. Turbūt susiję su Arifu. Dėl to, veikiausiai, išvažiavo ir tavo mama. Jai šiame plane buvo numatytas itin didelis vaidmuo. Juk jau supratom, kad čia kažkuo įpainiotas ne tik aš, bet ir tu. Taigi niekuo nepasitikėk. Net jei tai reiškia Darių. Jis man taip ir pasakė. Kad niekuo nepasitikėtumėm. Kol kas pasikapstys ilgiau. Pažadėjo vos ką daugiau sužinojęs susisiekti su mumis. Kažkuriuo iš mūsų. Liepė būti atsargiems. Primygtinai. Viskas negali baigtis tiesiog taip. Tik ne žinant Broliją.

- Na taip, aišku,- sumurmėjau,- gerai. Ačiū, kad pasidalinai. O dabar aš norėčiau pamiegoti, jei galima.

- O taip, žinoma,- Mažvydas pašoko nuo lovos.

- Ir uždaryk duris,- paprašiau.

- Ei, Az,- kreipėsi man jau sulipus į lovą, kai stovėjo ant slenksčio.

- Taip?

- Nori žinoti, kodėl aš miegojau taip prastai?- pasiteiravo.

- Na taip, rėžk,- gūžtelėjau petimi. Man buvo įdomu viskas, kas susiję su juo.

- Nejauku tai sakyt, tačiau sapnavau.. Kad.. Tave kaip ir.. hm.. uždusinau. Nežinau kodėl. Bet tai tik sapnas,- puolė aiškinti pamatęs siaubo iškreiptą miną mano veide.

Lėtai linktelėjau.

- Taip, Mažvydai. Tik sapnas. Gal ir tu eik pamiegok tuomet,- patariau. Geriau bus nutylėti savo pačios identišką sapną,- saldaus popiečio miego. Būtų gerai, kad pabustum prieš vakarienę, taigi iki šešių.

- Saldžių,- palinkėjo uždarydamas duris su keista išraiška veide.

Rodyk draugams

Komentarai (5) toliau...

18.

Parašė easybreezy, 2011-04-30, Be temos

Pabudau, kai į mano duris pasibeldė, o netrukus į tamsų kambarį įslinko šviesos iš koridoriaus spindulys. Atimerkiau ir su išgąsčiu pažvelgiau į patalus šalia savęs.

Dabar bus bėdos.

Kaip ten bebūtų, bėdos nesulaukiau, nes Mažvydo šalia nebuvo - negirdėjau, kada jis pasišalino, žinau tik tiek, kad kai buvau pabudusi kažkuriuo metu iš eilinio košmaro, vis dar gulėjau jo apkabinta.

Supratęs mano žvilgsnio reiškmę, Adimas nelinksmai šyptelėjo:

- Jis išėjo jau senokai.

- Tai tu viską girdėjai?- paklausiau su nuostaba balse.

- Renkis, po dešimties minučių turi būti salėj, Arifas nori su tavim pasikalbėti.

- Paprastai duodi man dvidešimt,- sumurmėjau. - Na, po praėjusios nakties nusprendžiau leisti tau truputį pamiegot. Susitvarkysi paskui.

Po tų nelaimingų dešimties minučių jau žingsniavome koridoriumi salės link.

- Tu juk žinai, apie ką Arifas nori su manimi pasikalbėti,- pasakiau Adimui.

- Ir?

- Kodėl tau nesutaupyti laiko mums visiems ir nepasakyti man to dabar?

- Taisyklės neleidžia.

Stabtelėjau.

- Kokios dar taisyklės?

- Tiesiog taisyklės,- gūžtelėjo petimi, žiūrėdamas į mane nereikšmingu žvilgsniu. Papurčiau galvą, perverčiau akis ir nusekiau jį toliau.

- Beje, ačiū už tai, kad leidai mums pasimaty..

- Tššššš,- nutraukė mane, pridėdamas pirštą sau prie lūpų,- jei kas nors sužinotų, man būtų galas.

- O, gerai. Atsiprašau. Aš tik norėjau, kad žinotum.

- Žinau. Viskas. Baikim šią temą. - Okei,- gūžtelėjau petimi. Koks gi skirtumas, galų gale.

Salėje manęs laukė siurprizas - prie stalelio arčiausiai durų jau sėdėjo Arifas.

Kartu su Mažvydu. Pamatęs mane, jis atsistojo ir savo griausmingu balsu pasveikino: - Labas rytas, mieloji. Dirbtinai šyptelėjau ir prisėdau prie jų. Adimas kaip visuomet sustingo man pašonėje. Adhamas tokią pat pozą užėmė šalia Mažvydo. Tas šiltai man nusišypsojo.

- Taigi, kaip tik pasakojau Mažvydui tai, dėl ko judu čia pasikviečiau,- pareiškė Arifas.

- o, vau, nustebinkit mane,- sumurmėjau. Išgirdau Mažvydą prunkštelint.

- Tikiuosi, kad būtent tai ir padarysiu,- nesubjuro Arifas,- pasakojau jam, kad nuo šiandien galite būti laisvi. Su viena sąlyga.

Mano akys išsiplėtė iš nuostabos ir aš garsiai nurijau seilių gumulą, įstrigusį gerklėje.

- Kokia?- įtariai pasiteiravau, praėjus pirmam šokui.

- Turite pažadėti, kad grįšite į ten, iš kur iškeliavote, kai jus pradėjo vytis.

- Aišku, kur dar aš galiu keliaut,- prunkštelėjau.

- Judu abu. Kita sąlygos dalis ta, jog negalite iš ten trauktis. Jokiu būdu. Kol aš nenurodysiu kitaip.

- Bet tai juk absurdas,- sumurmėjau,- nejaugi slėpę mus čia nežinia kiek laiko, dabar norit atidengt Brolijos akims? Norit, kad lauktumėm, kol jie atvažiuos ir tiesiog mus supakuos? Nematau logikos jūsų veiksmuose.

- Žinau, kad tai iš pirmo žvilgsnio atrodo mažų mažiausiai kvaila, tačiau jei žinotumėt tiek, kiek žinau aš..

- Bet nežinome,- pasišiaušiau. Nusistebėjau, kad Mažvydas tiesiog tyli, kai kalbama ne tik apie mano, bet ir apie jo, ypač apie jo, saugumą.

- Tarkime taip - kol kas jūs ten saugūs. Mes viską sutvarkėme.

- Kaip, jei galima paklausti?- nesiruošiau nusiraminti, su kiekvienu Arifo ištartu žodžiu buvau vis piktesnė. Jis geranoriškai nusišypsojo:

- Ne, negalima paklausti. Tiesiog darykit, kaip sakau. Aišku yra ir kita alternatyva - galit likt čia visą likusį laiką kol bus saugu.

- Absurdas kažkoks,- papurčiau galvą.

- Jums rinktis,- truktelėjo pečius Arifas.

- Aišku, kad mes renkamės pirmą variantą, Az, juk taip?- pagaliau prabilo mano draugužis.

- Na, taip, bet..

- Tai ir viskas. Mano žmonės jus nugabens į miestelį. O dabar skaniai papusryčiaukit. Greit susitiksime,- pabaigė kalbą Arifas. Nieko nesuprasdama stebeilijau, kaip jis atsistoja ir lėtai eina, o vėliau dingsta už kažkurių durų.

Atsisukau į Mažvydą. Jis atkakliai žvelgė į stalviršį.

- Kas čia per nesąmonė?- paklausiau.

- Neturiu žalio supratimo, tačiau nesiskundžiu. Manau, kad daugiau išsiaiškinsime būdami laisvėj, o ne pūdami tarp keturių sienų ir nematydami dienos šviesos,- kalbėjo kiek piktokai.

- Tačiau nejaugi tu tikrai tiki, kad Broliją sustabdė tai, kad ir kas tai bebūtų, ką padarė šie žmonės per tokį trumpą laiką? Juk tai neįmanoma. Kokią turime garantiją, kad nebūsime susemti vos grįšime į miestelį.

- Nežinau, Az, daryk kaip nori, aš tik manau, kad iš dviejų visiškai nesąmoningų variantų galime pasirinkti mažiau nesąmoningą. Galų gale, žinai kaip sako apie tuos, kurie nerizikuoja.

- Na, tas kvailas posakis apie šampaną tinka kai kalbame apie riziką, tačiau ne tada, kai galvoj turime riziką gyvybėmis. Galbūt mūsų abiejų,- truputį įsismaginau  - paskutinius sakinius bėriau patyliukais, palinkusi prie draugužio, tačiau piktai ir greitai.

‘- Jau sakiau, Az, daryk kaip nori, o aš tikrai čia nepūsiu.

Nebeatsakiau, tiesiog atsilaužiau bandelės ir įsipyliau arbatos iš arbatinio, stovinčio ant stalelio. Ėmiau niršiai kramtyti. ___________________________________

Kai įvažiavome į miestelį, saulė jau buvo pačiame zenite ir įkyriai švietė į langus. Su Mažvydu nepersimetėme nei žodžiu nuo pat tos akimirkos prie pusryčių stalo. Niršiai kandžiojau lūpą ir bandžiau įsivaizduoti, kas dabar bus. Kai skambinau namo, atsiliepė mama. Ar ji vis dar ten? Ar broliukams viskas gerai? Kaip Aurimas su Ieva? Ar tai nėra kažkokia pasala ir mūsų nesusems vos tik išlipus iš automobilio? Gatvės buvo apytuštės, mums pravažiuojant mačiau tik keletą žmonių. Užeiga, kurioje leisdavome vakarus, taip pat dar nebuvo atidaryta. Artėjant prie mano namų, sunkumas vis labiau slėgė širdį. Ką darysiu, kai pamatysiu tą moterį? Kaip elgsiuosi? Ką ji sakys? Kaip reaguos į Mažvydą? Kas apskritai nutiks? O kaip žvelgsiu į akis Aurimui ir Ievai? Po to, ką jie bandė.. Galvoje zujo tiek minčių, kad, rodės, tuoj išprotėsiu. Adimas, kuris vairavo automobilį, retkarčiais per veidrodėlį pažvelgdavo į mane. Šalia jo sėdėjo Adhimas - paniuręs kaip visuomet, kai jį matydavau.

- Iš kur jūs apskritai žinot, kur aš gyvenu?- paklausiau, automobiliui artėjant prie mano namų.

- Toks mūsų darbas,- išgirdau atsakymą iš Adimo lūpų. Susiraukiau.

Viskas, kas vyko paskutiniu metu, buvo gryna psichodelika. Automobilis paskutinį kartą truktelėjęs sustojo priešais mano namą. Nesutemus negalėjau pasakyti, ar kas nors yra viduje. Sunkiai atsidusau. Mudu su Mažvydu atidarėme dureles ir išlipome lauk. Adimas nuleido langą ir pažvelgė į mane.

- Girdėjot, ką sakė Arifas. Nesitraukit iš šito miestelio ribų, nes saugūs esat tik čia. Neklauskit kodėl, atsakymą ir taip anksčiau ar vėliau sužinosit. O kol kas.. Iki. Tik nepamirškit, kad mes būsim netoliese ir bet kada galim atvykti pasisvečiuot.

- Gerai jau,- užverčiau akis aukštyn ir patraukiau namų durų link. Mažvydas nusekė paskui. Pabandžiau nuspausti durų rankeną. Nieko. Užrakinta. Teko pabelsti. Tris ar keturis kartus stipriai sudaviau į duris ir nurimau, pasiruošus laukti kokio nors triukšmo iš vidaus. Keliolika sekundžių negirdėjau nieko, tik tylą.

O tuomet pasigirdo tykūs žingsniai, einantys prie durų. - Mama, čia aš. Azrielė,- pašaukiau. Mano vardas, ištartas pirmą kartą po tiek laiko, ant liežuvio skambėjo kažkaip keistai. Taip.. neįprastai. Kažkas šniurkštelėjo nosimi ir patraukė užraktą. Durys prasivėrė ir tarpdury išdygo žmogus. Tikėjausi mamos, taigi “radinys”, pasireiškęs žmogaus pavidalu, truputėlį nustebino.

- Dariau? Kur berniukai? Kur mama? Jis plačiau atvėrė duris ir pasitraukė, įleisdamas mudu vidun.

- Pasiilgau tavęs, sesut,- pasakė ir mane stipriai apkabino. Pirmas mudviejų apsikabinimas po šitokio ilgo laiko jautėsi mažų mažiausiai keistai, tačiau buvo gera taip stovėti, priglaustai į meškiną panašaus brolio, ir jausti jį kvėpuojant man į plaukus.

- Mm, taip, aš tavęs irgi, Dariau, bet.. Kur visi? Kur mama ir berniukai?

Atsakymas iš jo burnos atskriejo tik po keliolikos sekundžių:

- Mama vėl išvažiavo. Berniukai treniruotėj.

Išgirdusi, kad berniukams viskas gerai, vos nesusileidau iš palengvėjimo. Na, dalis palengvėjimo priklausė ir tam, kad nelaukė susidūrimas su mama. Bent jau greitu metu.

- Kaip gera būti namuose.

Atšlijau nuo brolio ir pasisukau į Mažvydą. - Nori arbatos? Nes aš mirsiu, jei tuoj ko nors neatsigersiu.

- Na taip, žinoma,- truktelėjo petimi ir patraukė virtuvėn. Aš tuo tarpu vis dar žiūrėjau į Darių. Tai buvo keista. Stovėti šalia jo, tokio mielo ir su draugiška šypsena veide, ir jausti, kad jis toks pats, koks buvo anksčiau.

- Kur tu buvai? Kas apskritai čia vyksta? Mama man nieko nepaaiškino,- suglumęs paklausė Darius, už rankos vesdamas mane į svetainę.

- Ilga istorija. Papasakosiu paskui. Dabar svarbiausia, kad viskas gerai. Tau, Andriui ir Audriui.

- Ir jums,- pridėjo Darius.

- Ir mums.

- Kažkokia beprotybė. Grįžau namo ir radau atidarytas duris, sukuistą koridorių ir nė ženklo žmonių. O paskui nei iš šio, nei iš to grįžo mama. Nieko nepaaiškinusi. O paskui prieš porą dienų pas mus apsilankė kažkokie žmonės ir ji vėl išvyko. Nepasakė nei kur, nei kiek laiko, nei ar dar grįš. Aš visiškai pasimetęs.

- Patikėk, aš irgi. Pati nelabai suvokiu, kas dedasi. Svarbiausia, kad viskas sukasi į gerąją pusę. Bent jau tikiuosi.

- Beje, prieš porą valandų čia buvo užsukęs toks kostiumuotas baltapūkis. Ieškojo to bičelio,- galva mostelėjo virtuvės, kur girdėjau verdantį arbatą ir tauškantį puodeliais Mažvydą, link.

- Nežinau, kas tai galėjo būti,- pamelavau ir atseit atsainiai įjungiau televizorių. Geriau jau Dariui nieko nežinot apie dalykus, į kuriuos mes įpainioti. O ką pameluoti, sugalvosiu paskui.

Rodyk draugams

Komentarai (1) toliau...

suknistas blogas, nesąmonė kažkokia, nervina, išeik iš mano gimtadienio.

Parašė easybreezy, 2011-04-05, Be temos

www.easybreezy.blogas.lt

Užsukit tie, kuriems adresas pažįstamas iš seniau (aišku, aš nieko prieš ir jei kiti užsuksit). Žodžiu, klausimėlis man čia toks iškilo.. Atsakykit, prašau.

O dėl viskas, ko bijojai, skyrius sekantis, manau,greitu laiku išvys dienos šviesą. :)

Rodyk draugams

Komentarai (3) toliau...

17.

Parašė easybreezy, 2011-04-02, Be temos

Nepasakyčiau, kad mano viešnagė.. toje vietoje.. buvo labai turininga. Tris kartus per dieną buvau Adimo palydima į didžiąją salę valgyti ( vakarieniaudavome visuomet prie to paties ilgo stalo, o pusryčius ir pietus gaudavau sėdėdama prie atskiro stalelio), galėjau neprižiūrima nuklysti į tualetą ir vonią, tačiau vos bandydavau nutapnoti pasidairyti aplink tą didžiulį pilką pastatą, nespėjus nė kelių žingsnių dėti šonan, prisistatydavo Adimas, kuris, matyt, kaip koks sarginis šuo girdėjo menkiausią mano judesėlį. Likusį laiką, kurio nepraleisdavau miegodama, ką dariau neįtikėtinai dažnai ir ilgai, leisdavau skaitydama Adimo paskolintas knygas - Balzaką ir Remarką. Laiko tėkmę pajausdavau tik pažvelgusi į sieninį laikrodį, kurio rodyklės be perstojo eidavo mane vis labiau neramindamos.

Praėjo trys dienos, o apie Mažvydą neturėjau jokių žinių. Adimas irgi buvo neįtikėtinai nekalbus, mesdavo man kokį sakinį tik iškilus didelei būtinybei.

Kas valandą nerimas, būdingas man, kai nežinau, kur ir kaip yra Mažvydas, augo ir trečios dienos vakarą jau buvo užkimšęs kvėpavimo takus. Įsikalbėjau sau tai tiek, kad rimtai pasidarė sunku kvėpuoti, o krūtinę nemaloniai spaudė.

Arifo daugiau nemačiau ir tai taip pat nelengvino padėties - buvau tikra, kad galėčiau su juo protingai pasikalbėti ir įkalbinti leisti pasimatyti su Mažvydu ar bent paaiškinti ,kur ir kodėl jis yra. Visgi po pusryčių pirmąjį rytą nebesutikau Arifo net per vakarienę. Paskutines tris dienas vienintelis žmogus, su kuriuo primityviai, bet kalbėjausi, buvo Adimas. Kuris, kaip minėjau, visais į manomais būdais stengėsi išvengti būtinybės kalbėtis, matyt, bijodamas, kad prispausiu prie sienos su klausimais.

Jaučiau, kad jei tai tęsis ir toliau, tuojau išprotėsiu ir pasižadėjau sau jog visiems užmigus pabandysiu kažkaip neišgirsta išeiti iš kambario ir nepažadindama Adimo apsidairyti pastate, kuriam buvau įkalinta. Taip taip, nepaisant to, kaip mane ten šėrė ir rūpinosi, vis tiek negalėjai to pavadinti kitaip kaip tik buvimu nelaisvėje.

Atėjus, pasak sieninio laikrodžio, dvylikai, kaip ir kiekvieną vakarą nukeliavau iki vonios atlikti visų būtinų ikimieginių procedūrų. Grįžusi kambarin užgesinau šviesą ir susirangiau lovoje. Tikėjausi, kad sugebėsiu neužmigt. Jaučiausi kaip seklė Morka iš vaikiškų knygų - neva vykdanti baisiai slaptą misiją ir siekianti išsiaiškinti didžiąją paslaptį.

Bijojau užmigti ne tik dėl to, kad galėjau pražiopsoti patogią akimirką išsliūkinti lauk. Bijojau ir vėl atsiradusių ir mane kankinti ėmusių sapnų. Dabar jie buvo nebe tokie kaip anksčiau. Manęs niekas nebesivijo, nebemėtė akmenimis ir nebandė sudeginti. Veikiau atvirkščiai. Dabar tai dariau aš ir, rodos, visada tam pačiam žmogui - Mažvydui. Kiekvieną naktį vėl atsidurdavau vienoje ar kitoje tamsioje salėje, prisirinkusioje piktai nusiteikusių žmonių, kur pasirodydavo, ar veikiau būdavo atvedamas, Mažvydas - kiekvieną kartą vis kitaip atrodantis - tai purvinas ir apiplyšęs lyg slapstęsis ilgą laiką, tai paprastas kaip tas, kokį matydavau taip neseniai savo namuose. Kiekvieną naktį aš būdavau ta, kuri ragindavo žmones nuspręsti, kaip jį sunaikinti. Aš būdavau ta, sakanti kalbas apie tai, kokia šėtono sėkla jis yra ir kaip būtina jį negrįžtamai sunaikinti. Nuo manęs nei per žingsnį nesitraukė juodasis angelas, kiekvieną kartą padrąsinamai laikantis už rankos ir raminantis prieš man pradedant kalbėti auditorijai. Angelas, kiekvieną kartą vis sunkiau pasleisdavęs mane iš sapno pasaulio net tada, kai pati kaip įmanydama stengdavausi atsimerkti ir daugiau negirdėti žodžių, tariamų mano pačios burna.

Praėjus gal kokiam pusvalandžiui po to, kai atsiguliau miegoti, išgirdau pro savo duris tyliai praeinant. Pirmyn,o paskui atgal. Vos vos šyptelėjau pati sau - Adimas aiškiai eina sargybą.

Vadinasi, dar bent pusvalandį teks pagulėti.

Tik kad tas pusvalandis užsitęsė gal kokias dvi valandas ir pavirto į juodą, besapnį miegą. Kurį nutraukė tylus durų girgžtelėjimas tamsoje. Atsimerkiau, tikėdamasi pamatyti mane aplankiusį žmogų iš koridoriaus sklindančioje šviesoje, tačiau koridorius taip pat pasirodė esantis tamsus nors į akį durk.

Sušnarpščiau, norėdama parodyti, kad nemiegu, kai išgirdau duris užsidarant iš vidaus. Kad ir kas čia buvo, jis turėjo suprasti, kad nemiegu ir mane nuskriausti nebus lengva.

Pasislinkau į tolimiausią lovos kraštely, mane užklupo kažkokia smarki baimė. O ir kieno neužkluptų? Visiška tamsa, beginklė aš ir įsibrovėlis.

Girdėjau tylius žingsnius lovos link ir savo širdies beldimą krūtinėn.

- Jezau, Az, jei būčiau norėjęs, jau būtum mirus per praėjusias keletą sekundžių,- išgirdau ir vos neprisišlapinau iš palengvėjimo.

- Mažve,- iškvėpdama išspjoviau.

- Visiškai teisi,- patvirtino labai labai tyliai ir pajutau kaip įdumba lovos čiužinys jam prisėdant,- Kaip tu?

- Beveik išėjusi iš proto. Kur buvai dingęs? Ką jie tau darė ir kaip sugebėjai nepastebėtas iki čia atsibelst?

- Adimas padėjo,- šnipštelėjo,- na, jie manęs nelaiko pririšę ar panašiai. Tiesiog, manau, sudarė mums skirtingas dienotvarkes. Na, kada valgyti ir panašiai, kad nesimatytumėm, ir pastatė pašonėse sarginius šunis. Su tavuoju tau, kaip matau, nuskilo labiau nei man. Jis suknistas fanatikas. Pabandyk krustelėt per miegus, beregint prisistato.

- Vou,- viskas, ką sugebėjau pasakyti.

- O kodėl jie taip elgiasi, aš ir pats nesu tikras. Žinau tik, kad tai nėra pagalba. Tai yra paprasčiausias įkalinimas. Kad ir ką jie sakytų, neabejoju, kad tik bandys manimi pasinaudoti.

- Tai kodėl mes vis dar čia? - pasiteiravau piktokai.

- Nes nesusitarėm, kaip pabėgsim.

- Manai, kad yra kelias?

- Koks nors būdas būna visuomet. Jei jau pabėgau nuo Brolijos, tai įmanoma viskas.

- Kalbant apie Broliją.. Mažvydai, manau, tau reikia pagaliau pradėti atvirumo valandėlę.

- Ką turi galvoje?

- Tu puikiai žinai, ką būtent aš turiu galvoje,- tyliai, bet įsakmiai atitariau.

Po keliolikos sekundžių tylos pajutau kaip lova dar labiau įdumba - Mažvydas išsitiesė greta manęs.

- Gerai jau,- sumurmėjo,- ką nori sužinot?

- Viską,- pasakiau tiesą.

- Nuo ko pradėt?

- Nuo pradžių,- atsiguliau veidu į jį ir ėmiau laukti, kol Mažvydas pradės kalbėti.

- Pat pradžių?

- Pačios pradžios.

- Gerai. Gimiau sostinėj devyniasdešimt antrųjų spalį. Tėvai mane pavadino Mažvydu.

- Tiek ir pati galėjau nuspėti,- pasišaipiau.

- Taip išėjo, kad tėvas buvo smarkiai tikintis ir priklausė Brolijai. Kažkoks šarlatanas, laikomas pranašu ar kažkuo panašiu, na, tas, kuris įkūrė Broliją..

- Palauk truputį,- paprašiau,- ar gali pirmiausia paaiškinti kas ta Brolija apskritai? Juk tai negali būti tik tikinčiųjų Dievu susivienijimas? Tai vadinama krikščionybe, kiek pamenu. Tai iš kur staiga išnyra kažkokia fanatikų Brolija?

- Taip. Tiesa. Turėjau pradėti nuo to. Brolija - tų pačių krikščionių susivienijimas, tik turintis keletą mažų mažiausiai keistų nuostatų. Ko gero, galima būtų juos pavadinti išsigimusia krikščionybės šaka. Jie tiki ne tik Dievu, bet ir Šėtonu, neva sunaikinsiančiu visą pasaulį. Tiksliau tiki, kad šėtonas yra įsikūnijęs į realų žmogų. Savo misija jie laiko to taip vadinamo šėtono sunaikinimą iki jam sulaukiant pilnametystės ir įgaunant pilną galią, kuri ir sunaikins pasaulį.

- Tai.. jie mano, kad tas šėtonas esi tu?

- Na taip, šitos.. sektos pradininkas, tas šarlatanas, apie kurį kalbėjau, prieš kelis šimtmečius apskaičiavo to vadinamojo šėtono atėjimo į žemę datą. Taip išėjo, kad ja laikoma 1992 spalio penktoji. Dar jis nusakė keletą papildomų gairių, kuriomis remiantis turi būti surastas ir sunaikintas šėtonas, nes juk gyvename nebe Bibliniais laikais - niekas nesiims naikinti visų, gimusių tų metų spalio penktą. Taigi, kaip sakiau, mano tėvas buvo uolus tikintysis, priklausęs Brolijai. Kai aš gimiau nustatytąją datą, jis nė nemirktelėdamas atidavė mane Brolijai, kad būčiau sunaikintas. Pasirodo, visos gairės, kurių pats nežinau iki šios dienos, atitiko tai, jog esu minėtasis šetonas. Nuo tada mane augino Brolija. Užaugau vienuolyne šalies gilumoj.

Kurį laiką patylėjau, bandydama susisteminti informaciją, kurią išgirdau.

- Gerai, tarkim, o kodėl tada jie nenužudė tavęs iš karto? Ir kaip tavo mama? Ji juk galėjo sutrukdyti atiduot tave Brolijai.

- Nenužudė, nes kaip ir gimimo datą, tas ‘pranašas’ nustatė ir tai, jog mane galima sunaikinti tik likus mėnesiui iki mano aštuonioliktojo gimtadienio. Neklausk kodėl, man ir pačiam didelė dalis šitos istorijos visai nesuprantama ir nelogiška. Žinau tik tiek, kiek kažkada papasakojo Tomas, ėmęs šniukštinėti. O dėl mamos.. Na, sakykime, kad ji nebuvo pati motiniškiausia motina istorijoje.

- Ką turi galvoje?

- Na, žmonės ją laikė pamišusia. Nemanau, kad ji tokia buvo. Tiesiog domėjosi magija ir panašiais dalykais. Kai tėvas su ja susipažino ir užtaisė jai vaiką, Brolija buvo įniršusi. Juk ta moteris buvo viskas, prieš ką Brolija kovojo - ateistė, besidominti juodąja magija ir dar neištekėjusi už vaiko tėvo. Taigi, manau, tėvas mane atidavė ypač norėdamas išpirkti savo kaltę Brolijai. Na, dauguma Brolijos narių savo sūnus atiduoda jai auklėti ir taip, tačiau auklėti,o ne tapti bandomuoju triušiu ar tuo labiau pribaigti, kaip kad nutiko mano atveju.

- TIkrai. Tie randai ant tavo kūno.. Jie kažką tau darė?

Išgirdau prunkštelėjimą.

- Paklausk, ko jie man nedarė. Manau, kad iškenčiau visą įmanomą fizinį smurtą. Brolija tiesiog jautė pareigą man priminti, kad esu šėtonas ir kad nesu vertas nieko, kas gera.

- Žiauru,- sušnabždėjau neitin taktiškai.

- Ką padarysi. Kvailystė.

- O kaip pabėgai iš ten? Ir kodėl tik tada?

- Na, tai nebuvo planuota. Tiesą sakant, buvau kaip ir susitaikęs su mintimi, kad anksčiau ar vėliau turėsiu mirti. Ta prasme, greit. Nemaniau, kad verta priešintis, turint galvoje, kad net ir po spalio penktosios, jei man pavyktų išgyventi, jie nenustotų manęs persekioti. Taip išėjo, kad tą vakarą rugpjūčiui einant į pabaigą, per vakarienę vienuolyno salėj užspringo ‘didysis magistras’. Juokinga, iš tiesų, nes, kaip supratau, jis užspringęs ir mirė. Turiu galvoj, paskutinį kartą jį mačiau besiraitantį ant žemės salėj, pamėlynavusį ir apspistą žmonių. Taigi pasinaudojau tomis keliomis sekundėmis, kai visi bandė padėti savo didžiajam vadukui ir pasprukau. Aišku, nereikėjo ilgai laukti, kol tie apsižiūrėjo manęs netekę, bet aplinkybės kažki kodėl buvo man itin palankios. Na, nepaisant to fakto, jog tris ar keturias dienas praleidau bėgdamas iš vietos į vietą, nevalgęs ir sustipęs. O paskui.. Viską žinai. Tavo automobilis, vakaras ir kelionė namo.

- O žaizda?

- Kokia?

- Amm.. Nagi ta, tavo šone. Negijanti nežinia kelintą savaitę.

- O.. Ji.. Bėgdamas keletą kartų buvau itin arti įkliuvimo.. - nutęsė, tačiau šitai manęs kažkodėl neįtikino. Gal nežymus pasikeitimas jo balse, bet nedavė man ramybės.

Užsitęsus tylai supratau, kad jis jau viską papasakojo.

- Na, kai ištari tai garsiai, viskas atrodo kur kas mažiau komplikuota,- pareiškiau.

- Viskas ir nėra baisiai komplikuota..

- Atrodo, iki šiol nepraleisdavai progos priminti kaip baisiai sudėtinga viskas yra,- pasišaipiau.

Mažvydas neatsakė.

- Dabar jau viską žinai,- pratarė.

- Ačiū, man daug kas aiškiau,- padėkojau stebeilydama į tamsą ten, kur, jaučiau, turėtų būti jo veidas.

- Dabar belieka išsiaiškinti, kokio velnio mes čia. Ir kodėl jie laiko mus atskirai.

- Psichodelika. Keista pagalvojus, kaip išsigimė mūsų pasaulis. Iki tokių nesąmonių.. Dieve,- sumurmėjau pasipiktinusi.

- Neminėk Dievo vardo be reikalo,- pajuokavo Mažvydas.

- Tu ką tik paminėjai,- prikišau.

- Tu irgi.

Toliau sekė tyla.

- Viskas bus gerai,- pasakiau nei iš šio, nei iš to.

- Galbūt,- sugriovė mano optimizmą Mažvydas.

- Galvok šviesiai,- patariau juokais.

- Visada galvoju.

- Šmaikštuolis.

- Kaip tavo sapnai?- paklausė.

Sutrikau. Juk negalėjau sakyti, kad..

- Gerai. Grįžau į persekiojamosios vaidmenį,- pamelavau.

- Na, tada nieko smagaus.

- Nieko tokio, pripratau per pastaruosius.. viso savo gyvenimo metus.

Vėl tylėjom. Nebeturėjau, ką pasakyt, tačiau nenorėjau ir kad jis išeitų. Tik ne po tiek laiko, praleisto be jo.

- Manai, turėčiau eiti?- paklausė Mažvydas po keliolikos minučių gulėjimo greta ir stebeilijimo į tamsą.

- Ne, pasilik, jei tai įmanoma,- pasakiau tai, ką galvojau,- man be tavęs kažkaip neramu.

- Nusiramink. Jei viskas nepajudės, rytoj naktį bandysim iš čia krapštytis lauk. Gerai?

- Gerai..- sumurmėjau visai nelinksmai.

- Kas yra?- pajuto pasikeitimą balse.

- Viskas gerai..- nutęsiau.

- Pirma taisyklė: jei mergina sako, kad jai viskas gerai, vadinasi, niekas nėra gerai. Tiesa?- išmintingai pastebėjo Mažvydas.

Neatsakiau. O ką galėjau sakyt? Kad esu paranoikė, kuri jam nebūnant šalia išeina iš sveiko proto? Kad visai nieko nesusigaudau ir nežinau, ką daryti toliau?

- Nagi, Az,- kamantinėjo tas ir ,kažkaip susiorientavęs tamsoje, mane apkabino.

Kurį laiką neatsakiau į apkabinimą, nes bandžiau prisiminti ar bent kartą ligšiol turėjome tokį artimą kontaktą. Į galvą šovė tik tas trumpas apsikabinimas, kai jis atsirado po dingimo mano tėčio laidotuvių dieną.

Po keliolikos sekundžių atsakančiai apsivijau Mažvydą rankomis ir priglaudžiau nuvargusią nuo naujos informacijos galvą jam prie krūtinės. Buvo baisiai keista jį liesti taip ilgai nemačius. Ir dar aklinoje tamsoje.

- Jau turi eit?- sumurmėjau jam į krūtinę, apimta nesuvokiamos ramybės.

- Na, galbūt dar galiu kurį laiką pasilikt..- neaiškiai atsakė, pirštais kedendamas mano plaukų sruogas, užklojusias jo ranką.

Rodyk draugams

Komentarai (5) toliau...

16.

Parašė easybreezy, 2011-03-20, Be temos

Nuo: rahmiel@brotherhood.org

Kam: isaok@brotherhood.org

Tema: be temos

Mažvydas su mergiote dingo be pėdsakų. Paskutinį kartą mano žmonės matė juos sostinėje. Po to visi jų pėdsakai dingsta tarsi į vandenį. Man neramu. Bijau, kad jie kažkaip išsiaiškino tai, ko žinoti kam jau kam, o jiedviems tai nevalia. Kai tik turėsiu naujų žinių, būsi pirmasis, kuriam jas pranešiu. Iki tol prašau tavęs ir tavo žmonių dėti visas pastangas, kad atkapstytumėm bent užuominą to, kur jiedu dabar. Tai jau darosi pavojinga. Laiko nebeliko ir jei nesustabdysime to, kas vyksta, laukia katastrofa.

 

Nekantravau išgirsti viską, ką man pasakys Mažvydas apie savo didžiąją visiems išskyrus mane žinomą paslaptį.

Tačiau viskas pasirodė esą kiek kitaip, nei tikėjausi.

Ryte pažadino beldimas į duris. Aš jau kurį laiką gulėjau atmerktomis akimis stebeilydama į tą pačią tamsią erdvę virš savęs. Jaučiausi kaip sumautam karste.

Nesulaukęs atsakymo tas, kas beldėsi, atidarė duris. Mane kone apakino iš koridoriaus besiliejanti šviesa. Juk po tiek laiko, praleisto tamsoje, jos buvo itin jautrios šviesai.

- Adimai,- pasisveikinau su tamsiaplaukiu, išdygusiu tarpduryje.

Jis maloniai nusišypsojo.

- Gerai miegojai?

- Miegojau. O tai yra gerai.

- Atėjau tik pranešt, kad per dvidešimt minučių susiruoštumei. Eisime pusryčiaut.

- Gerai, jokių problemų,- linktelėjau, kiek buvo įmanoma tai padaryti gulint.

Jis spragtelėjo šviesos jungiklį ir išėjo uždarydamas duris.

Dvidešimt minučių prasmingai išnaudojau prausimuisi karališkai įrengtame duše koridoriaus gale ir apsirengimui.

Pagaliau vėl galėjau jaustis kaip žmogus.

Lygiai po dvidešimties minučių prie durų manęs laukti prisistatė Adimas.

Dirbtinai jam nusišypsojau ir nusekiau paskui koridoriumi tolyn.

O ten manęs laukė siurprizas. Vakarykščio ilgojo stalo, prie kurio vakarieniavom, nebebuvo. Vietoje jo stovėjo daug nedidelių stalų su kėdėmis aplink. Dauguma buvo apkrauti tuščiomis lėkštėmis arba lėkštėmis su maisto likučiais ir puodeliais.

Vienas, esantis arčiausiai durų, pro kurias įėjome salėn, buvo ką tik paserviruotas.

Adimas mane stumtelėjo jo link.

- Skanaus,- palinkėjo ir sustingo prie mano kėdės.

Wtf? Kodėl jis sustingo? Kur Mažvydas? Vėluoja? Galimas daiktas, kad jų kambarys yra gerokai toliau salės nei manasis ir jiedu su Adhamu dar nespėjo ateiti.

- Amm.. Kodėl tu čia stovi?- paklausiau Adimo, pakėlusi galvą į jį,- man truputį.. kaip čia pasakius.. nejauku.

- Aš turiu nenuleisti nuo tavęs akių. Atsiprašau,- paaiškino.

- Taip, bet tu lygiai taip pat sėkmingai gali nenuleisti nuo manęs akių ir sėdėdamas ant kėdės. Neabejoju, kad taip abudu jaustumėmės kur kas maloniau,- kalbėjau pildamasi kažkokią skaniai kvepiančią arbatą į porcelianinę pialą, stovinčia prie mano lėkštės, prikrautos maisto.

- Tavo tiesa. Tačiau taisyklės sako kitaip.

- Kokios taisyklės?- susidomėjau, šakute pasmeigdama sūrio gabalėlį.

- Tos, kuriomis vadovaujamės,- neitin išsamiai atsakė.

Perverčiau akis ir laukiau išsamesnio atsakymo. Dairiausi aplink ir savo nelaimei pastebėjau, jog visi praeinantys pro šalį žmonės smalsiai mane nužiūrinėja. Kone stebi. Pasijaučiau kaip eksponatas zoologijos sode. Man tas jausmas dar ir kaip nepatiko.

Vis dar nesimatė Mažvydo ir aš kaip visuomet ėmiau nerimauti. O kas, jeigu jam kažkas nutiko? Kur jis? Kodėl neatėjo? Ar jam kas nors nutiko dėl naktinio apsilankymo mano kambary? Jį supančiojo ir paliko merdėt tamsiam kambary?

Mano paranoiškas spėliones nutraukė Arifas, nepastebėtas priėjęs prie mano stalo. Jis atsistūmė kėdę ir prisėdo tiesiai priešais mane.

- Labas rytas,- pasisveikino.

- Ghcmsdkv labas rytas,- atsakiau tuo pačiu, kai nurijau burnoje buvusį kąsnį.

- Kaip miegojai?

- Kaip kalėjimo kameroj ar skrynioj, ar karste,- pasakiau nuoširdžiai.

Arifas kimiai nusijuokė.

Kažkur trinktelėjo durys ir aš viltingai pažvelgiau ten tikėdamasi pamatyti Mažvydą.

Pasekęs mano žvilgsnį ir aiškiai jį perskaitęs, Arifas pranešė:

- Jis neateis.

- Kodėl?- susiraukiau,- Ar jau papusryčiavo?

- Amm.. Taip. Jau papusryčiavo,- patvirtino Arifas, kažkodėl mesdamas greitą žvilgsnį Adimo link. Pakėliau galvą ir pasižiūrėjau į pastarąjį, tačiau jis stovėjo kaip stovėjęs, visiškai nerodydamas emocijų.

- Gerai. Kada galiu jį pamatyt? Mums reikia pasikalbėti..- nė nesusimąsčiusi pasakiau tai, kas karojo ant liežuvio galo.

- Kaip čia pasakius. Kurį laiką tu jo pamatyti negalėsi..- nutęsė lyg ir susinepatoginęs Arifas.

- Ką? Kaip tai?!- kone šokau iš vietos, pasiruošusi puolimui ir tiesos ieškojimui.

- Nusiramink, Azriele. Viskas gerai, jam nieko blogo nenutiko. Tiesiog kurį laiką jums negalima matytis.

- Ką? Bet kodėl?- visiškai nieko nesupratau. Pajutau, kaip akyse ima kauptis ašaros.

- Tokios taisyklės. Netruks ilgai, pažadu. Jūs greit vėl galėsite pasimatyti. Viskas bus gerai.

- Nė velnio negerai!- šūktelėjau netekusi kantrybės,- ką tai reiškia - “negalim matytis”? Ir apie kokias kvailas taisykles visi čia kalbat?- mečiau piktą žvilgsnį Adimui, tačiau tas žiūrėjo kažkur šonan ir jo nepagavo.

- Atėjus laikui, tu viską sužinosi. Dabar viskas, ko iš tavęs prašau, yra kantrybė. Truputėlis kantrybės, už kurią tau neabejotinai bus atlyginta. Patikėk manimi, Azriele. Juk nenoriu tau pakenkti. Atvirkščiai. Judu su Mažvydu esat geriausia, kas man kada nors nutiko. MUMS kada nors nutiko,- pasitaisė žvilgtelėjęs į Adimą.

Vis dar naiviai tikėjausi, kad čia koks nors nelabai šmaikštus pokštas, tačiau kai Arifas, paskutinį kartą nusišypsojęs, pakilo nuo stalo ir paliko mane sėdėt ten atvipusiu žandikauliu, daugiau mažiau nusikračiau paskutinės vilties, jog greitu laiku pamatysiu Mažvydą.

Ir vėl suliepsnojo įprastas įtarumas. Kur jis? Ką jam padarė? Ne, aš netikėjau Arifu. Jis melavo, sakydamas, kad Mažvydui viskas gerai. jam negalėjo viskas būt gerai, kitaip jis būtų dabar čia, sėdėtų su manimi ir tylėtų, kaip visada, bet man užtektų ir to.

Visa pikta kaip šėtonas atsisukau į Adimą.

- Kur jis? -pareikalavau atsakymo, žaibuodama akimis.

- Pasakysiu nuoširdžiai - neturiu supratimo,- atsakė, trumpam nuleisdamas akis į mane. Jos buvo žydros ir.. ne, jos negalėjo meluoti. Buvo pernelyg.. tikros.

- Tikrai?- dėl visa ko dar kartą perklausiau.

- Tikrų tikriausiai. Neįsivaizduoju, kur jis yra ar ką jam daro, darė ar ruošiasi daryti. Žinau tik kad tai buvo numatyta iš pat pradžių. Adhamas iš pat pradžių žinojo savo misiją.

Išplėčiau akis.

- Kaip tu galėjai man to nepasakyti?

- Nežinojau, kad tai taip svarbu. Nežinojau, kad jis bus laikomas atskirai. Tik turėjau šiokį tokį nuvokimą, kad jo laukia truputį kitoks svečiavimasis čia nei tavęs.

- Turėjai man pasakyt..- sumurmėjau, be apetito kišdamasi gerklėn dar vieną sūrio griežinėlį.

Jis tylėjo laukdamas kol baigsiu pusryčiauti.

Pikta, kankinama juodų lyg audros debesis minčių, pakilau nuo stalo ir patraukiau išėjimo link.

- Tai duosi man ką nors skaitomo?- paklausiau Adimo mums žingsniuojant ilguoju koridoriumi.

- Žinoma. Ko nors pageidauji?

- Kąžinau, viskas bus gerai. Vis tiek nesusikaupsiu skaityt, kai nežinau, kaip ir kur Mažvydas.

- Tau jis labai rūpi, ar ne? Nors, kita vertus, kitaip ir būt negalėtų..- sumurmėjo paskutinį sakinį sau po nosimi.

Greičiausiai neturėjau jo išgirsti. Bet išgirdau. Sustojau ir Adimas vos spėjo sureaguoti ir manęs neparblokšti.

- Ką reiškia tavo ką tik pasakyti žodžiai?

- Nieko..- jis truputį nuraudo, kiek galėjau matyti ant tamsios odos.

- Adimai,- piktai suurzgiau. Jis akivaizdžiai žinojo, kodėl mes čia ir nenorėjo man sakyti.

- Ką?- apsimetė nesekąs pokalbio krypties, veikiausiai norėdamas dar pasidovanoti truputį laiko.

- Sakyk. Kodėl. Mes. Su. Mažvydu. Čia. Iš. Tikrųjų.

- Aš nieko nežinau,- sumurmėjo.

- Nemaustyk manęs,- niršdama pareikalavau.

- Aš tikrai nieko nežinau. Prisiekiu,- dar kartą atsakė tą patį ir aplenkęs mane žengė priekin,- Eini?- paklauė  atsisukęs per petį.

Supratau, kad kol kas nieko nesužinosiu, tačiau turėjau vilties per ilgą laiką, kurį veikiausiai leisiu uždaryta čia, prisijaukinti Adimą ir išpešti atsakymą. Na, galų gale, ne tai, kad kada nors vis tiek nesužinočiau tos priežasties. Juk nelaikys jie manęs čia amžinai.

Ar ne?

________________________________

Atsiprašau, kad šitas skyrius trumpas ir toks nelabai informatyvus, tačiau sekančiam laukia daugiau mažiau Mažvės išpažintis, taigi  daug maišalynės ir net nežinau, kaip pavyks viską parašyt. Tam reikia laiko ir susikaupimo, kurio dabar pas mane neitin daug. Tikiuosi greitu laiku įmest tą lemtingąjį skyrių,o kol kas skanaukit šitą ir spėliokit, spėliokit, spėliokit. :)

Rodyk draugams

Komentarai (1) toliau...

15.

Parašė easybreezy, 2011-03-19, Be temos

Baimingai pažvelgiau į Mažvydą. Viskas. Dabar jie mus papjaus.

- Atsiprašau už visą dramą, tačiau geruoju vargu ar būtumėte sutikę keliauti su mumis,- prabilo galustalėje sėdintis vyras.

- Tikrai,- šaltai linktelėjo Mažvydas. Atrodo, jam esama padėtis atrodė visai normali ar bent jau netrikdanti.

Baugusis vyriškis nusišypsojo.

- Mano vardas Arifas. Tai reiškia “viską žinantis”. Turėkit tai galvoje,- ar man pasirodė, ar jis mirktelėjo mudviems?- Greičiausiai stebitės ir nesuprantat, kodėl esat čia?

- Gali lažintis, kad ne,- išsprūdo.

- Manau, kad daugmaž suprantu, kas čia vyksta,- numykė mano kompanionas.

Išplėtusi akis atsisukau į jį. Aplinkiniai, įdėmiai klausę mūsų pokalbio, taip pat pasimuistė, akivaizdžiai susidomėję.

- nejaugi? Na, tuomet apšviesk savo draugę,- nusišypsojo nepiktai vyras,- tuo pačiu ir mus.

Mažvydas šalimais įkvėpė ir kiek patylėjęs pradėjo:

- Akivaizdu tai, kad žinojote, ko ieškote, nes ne tik įsiveržėt į mūsų viešbučio kambarį, bet ir dėl kažko konkretaus jį apieškojote.

Antra, nesate smarkiai ginkluoti, apsirengę civiliais drabužiais, vairuojate paprastus, į akis nekrentančius automobilius, jūsų slėptuvė iš išorės primena apleistus sandėlius, gamyklą ar kažką tokio. Taigi. Nesat iš Brolijos, nes ką jau ką,o jų braižą aš žinau. Tuo labiau, jei jūs būtumėt iš Brolijos ar jų dukterinės organizacijos, dabar mes jau nesikalbėtume,o būtume perėję prie kruvinų skerdynių.

Trečia, visi esate tamsaus gymio, tai leidžia spėti, kad jūsų kilmės šalis kažkur Azijoje arba Šiaurės Afrikoje.

Ketvirta, visų, esančių salėje, apranga daugiau mažiau būdinga musulmoniškiems kraštams.

Viską susumavus,- pastebėjau kaip pakilo Arifo antakiai,- esu tikras, kad jūs - musulmoniškų ar panašių pažiūrų grupuotė, puikiai infrmuota dėl to, kas vyksta, ir norinti kažkokiu būdu iš to išpešti naudos. Galbūt norite suduoti dar vieną smūgį krikščionybei, perimate mane iš jų, pažadate apsaugą ir globą su sąlyga, kad vėliau padėsiu jums kovoje su krikščionybe. Aš teisus?- atsilošė kėdėje savimi patenkintas Mažvydas.

Arifas taip pat atsipalaidavęs nugrimzdo į savo krėslą.

- Tavo spėjimai iš esmės teisingi. Esi sumanus vaikinas, ne veltui išaugintas Brolijos. Visgi užčiuopei tik dalį tiesos. Tiksliau vieną pusę.

- Šit kaip?- nustebo Mažvydas,- kokia ta kita pusė?- jo balse buvo galima išgirsti menkutę pašaipos gaidelę.

Arifui tai visai netrukdė. Jis apžvelgė visus, sėdinčius prie stalo, atsiduso ir vėl prabilo:

- Pirma,mes nesiekiame suduoti smūgio krikščionybei. Mūsų tikslas - ginti niekuo dėtas kvailų akmens amžiaus prietarų aukas. Tokias kaip tu.

- O, nejau..- pradėjo mano kompanionas, tačiau tuoj pat buvo nutildytas ištiestos Arifo rankos.

- Tiesą sakant, norime tave apsaugoti dar ir dėl to, jog ,atvirkščiai nei Brolija, manome, kad esi ne griaunanti, o kurianti jėga.

Nieko nesuprasdama susiraukiau. Kokia dar jėga? Ir kodėl visi čia žino, kas toks Mažvė yra? Na, išskyrus mane, savaime suprantama, nes aš vis dar neturėjau žalio supratimo.

- Antra, pamiršai savo kompanionę. Neturėtum būti toks susireikšminęs ir susikoncentravęs tik ties savimi,- pamokė vaikinuką Arifas.

Aš, tuo tarpu, žvilgčiojau tai į vieną, tai į kitą.

KUO, PO PARALIAIS, ČIA DĖTA AŠ?

Atrodo, Mažvydas norėjo paklausti to paties. Jis klausiamai žiūrėjo į mane. Gūžtelėjau jam petimi ir atsisukau į Arifą.

Jis atlaidžiai šypsojosi.

- Taip ir maniau, kad apie tai informuoti nebūsite. Taigi, Azriele, nejau nieko, visiškai nieko nenutuoki apie savo prigimtį? Savo kilmę?

Kurį laiką nesupratau, su kuo jis kalba. Tik po kelių sekundžių mirtinos tylos suvokiau, jog tai į mane jis kreipėsi. Sužiopčiojau.

- Iš kur, po velnių, jūs ži..

- Aš juk sakiau, ką reiškia mano vardas. Visa žinantis.

- Na taip, bet..

- Oi, kad jūs žinotumėt, kaip ilgai laukiau šios akimirkos, kai judu abu sėdėsit tiesiai priešais mane..

- Kodėl?- nepatikliai paklausė Mažvydas. Pokalbiu metu jo pirmutinis ramumas ir susitvardymas ėmė palaipsniui ir gana greit kristi.

- O tai judviems sužinoti dar kiek per anksti,- pareiškė ramių ramiausiai.

Mudu išplėtę akis susižvalgėm. Kaip tai?

Jaučiausi kaip koks zuikis spastuose. Man labai reikėjo Aurimo apkabinimo, Ievos beprasmių tauškalų, broliukų keliamo šurmulio.. Man reikėjo normalaus gyvenimo. O ne šito sumauto žiurkių lizdo.

- Matau, kad jau pavalgėt. Leiskit Adimui ir Adhamui palydėt judu į jūsų naują buveinę. Leiskit žinot, jei ko nors truks, norime, kad jūsų viešnagė čia būtų kuo komfortabilesnė.

Lydimi tų pačių dviejų sargybinių kaip ir prieš tai, pakilome nuo stalo.

Prie pat durų, kurių link mus vedė tiedu, Mažvydas atsisuko į Arifą.

- Jūs labai malonūs, tačiau vis tiek jums teesame belaisviai?

Vyras kilstelėjo antakį.

- Vadinkime tai svečiavimusi. Galų gale, tai jums čia darome paslaugą čia slėpdami nuo piktų dėdžių su ginklais. Brolija judviejų nepasigailėtų, juk žinote.

- Taip, bet..

- Na, tai ir viskas. Labos nakties,- jis nusisuko nuo mūsų ir skubiu žingsniu ėmė tolti.

- Eime,- paragino vienas iš mūsų palydvų ir įstūmė į koridorių.

Nesitraukdami vienas nuo kito nei per porą centimetrų, sekėme tuodu, einančius priekyje.

Žingsniavome koridoriumi, kuris buvo visai kitoks nei tas, kuris vedė salės link. Šis, palyginus su tuo, buvo erdvus, šviesus ir ganėtinai jaukus. Kas kelis metrus sienoje matėsi nedidelės durys. Kai kurios buvo atidarytos, taigi matėme ten sukrautus spalvotus audinius, įvairias dėžes, kai kur buvo įvairios dirbtuvės, pastebėjau keletą žmonių.

Ilgainiui vaizdas ėmė kisti - durys vis dažniau buvo užvertos, tačiau kitur, kur galėjome pažvelgti, akivaizdžiai matėme gyvenamuosius kambarius : nedidelius, tačiau, rodos, jaukius.

Kaip ir tas, į kurį nuvedė mane.

Mažvydas su savo palydovu nuėjo toliaus, o manasis žydraakis liko su manimi.

Jis stovėjo tarpdury ir stebėjo mane besidairančią po naujas valdas.

- jeigu kažko prireiks, aš gyvenu gretimame kambaryje.Tualetas koridoriaus gale. Vonia taip pat ten. Rūbų veikiausiai rasi spintoje, Rašdi sakė, kad paruošė, kuo tau apsirengti. Atrodo tiek.

- Kiek čia mane laikysit?- sustojau prie didelės, iš pažiūros minkštos ir spalvotomis marškomis uždengtos lovos ir atsisukau į tarpduryje stovintį vyriškį.

- Aš net neįsivaizduoju. Darau tai, ką esu liepiamas daryti. Kita vertus, beveik garantuoju, kad iki spalio penktosios jums teks čia pabūti.

- O tai galybė laiko..

- Na, taip. Tačiau čia jūs saugūs. Ir aprūpinti.

- Tiesa. Turbūt..- gūžtelėjau petimi, apvesdama kambarį akimis. Dar kartą. Jame buvo lova, krėslas, sieninė spinta, veidrodis ant sienos, miniatiūrinis staliukas ir jokių langų.

- Ar čia galima gauti ko nors skaitomo? Jei jau turėsiu čia praleisti tiek laiko, galėčiau bent nešvaistyti jo veltui.

- Rasiu ką nors pas save. Tačiau dabar turėtum išsimiegoti. Knygas atnešiu ryt.

- Na, gerai,- sutikau. nes neturėjau kito pasirinkimo.

- Labos nakties. Jei kas nutiks, šauk. Kaip sakiau, mano kambarys tau iš kairės.

- Okei. Žinosiu. Ačiū. Labanakt.

Jis jau buvo beišeinąs.

- Palauk,- kreipiausi ir vaikinas grįžtelėjo į mane.

- Taip?

- Koks tavo vardas?

- Adimas.

- Tau labiau tiktų tas kitas. Adhamas.

- Jis reiškia “tamsus”, “juodas”,- paaiškino.

- O Adimas?

- Retas.

- Aišku. malonu susipažint, Adimai.

- Man taip pat,- metęs trumpą pusiau šypsnį jis dingo duryse.

Atsidariau sieninę spintą. Ten buvo pora džinsų, kelios palaidinės, apatinio trikotažo (ačiū Dievui vis dar su etiketėmis) bei kažkokia spalvinga suknelė.

Puiku. Bus malonu persirengt.

Bet ne dabar. Aš tiesiog siaubingai norėjau miego. Nebūčiau ištvėrusi net kelionės iki dušo.

Išjungusi šviesą griuvau į lovą su visais rūbais ir paslėpiau galvą po pagalve. Netrukau nei kelių sekundžių ir nugrimzdau į juodą, gilų, besapnį miegą.

Iš tamsos pakėlė bakstelėjimas šonan. Nusiėmiau pagalvę nuo galvos ir pažvelgiau į tą, kuris sutrukdė man tokį retą besapnį miegą. Bent jau pabandžiau pažvelgti.

- Mažve,- pažinau tamsų pasišiaušusį siluetą ant mano lovos krašto. Ar įsivaizdavau, kad pažinau  - belangėj į karstą panašioj erdvėj, kur buvau uždaryta, tamsa buvo juodesnė už pačią juodumą. Visgi kažkaip jaučiau, kad tai jis.

Mano spėliones patvirtino iš tamsos atsklidęs atsakymas:

- Aš.

Pasislinkau savo plačioj lovoj, kur buvau išdrikusi, ir netrukus pajutau jį prigulant šalia.

- Tai Azrielė?- jis paklausė.

- Taip. Azrielė. Juk sakiau, kad ji buvo prirūkiusi, kai davė man šį vardą.

- Man jis gražus.

- Man taip pat. Tačiau niekad nepritapo mūsų kaimeliūkšty. Perėjau per pragarą dėl jo.

Įsivyravo tyla.

Nutraukiau ją aš. Po kelių minučių.

- Aš vis dar nesuprantu, kodėl mes čia.

- Girdėjai, jis juk išvardino priežastis. Tik kažkodėl nelabai jomis tikiu.

- Nebežinau, kuo tikėt. Viskas taip.. Taip greit pasikeitė.

- Atsiprašau.

- Tu niekuo dėtas,- gūžtelėjau petimi žiūrėdama į aklą tamsą.

- Jei būčiau laiku išėjęs..

- Bet neišėjai. Viskas gerai. Tikiu likimu. Jei jis taip norėjo, kada nors viskas išeis į gera. Pamatysi.

- Optimistiška. Bijai dėl broliukų?

- Jie su motina. Vadinasi, viskas jiems bus gerai.

- Pasitiki moterimi ,kuri juos paliko tau?

- Atsimenu, kaip ji juos mylėjo. Be to, būdama čia neturiu kitos išeities tik ja pasitikėti.

Po kurio laiko prabilau vėl:

- Tik keista. Aš net nežinojau, ar ji gyva. Visą tą laiką. Ji juk dingo be pėdsakų. O dabar taip.. Staiga..

- Manai, ji kažkaip į visa tai įsivėlus?- paklausė tyliai.

- Jei jau mano tėtis buvo sektantas, iš jos galiu tikėtis visko.

- Ko gero taip,- prunkštelėjo Mažvydas netoliese.

Pagal garsą spėjau, kad mudu skiria kokie devyni centimetrai. Kitaip nebūtume girdėję vienas kito šnabždesio.

- Ar pagaliau papasakosi man, kas čia vyksta?- paprašiau jo po kurio laiko mirtinos tylos.

- Viskas labai komplikuota.

- Jau imu suprast,- nelinksmai nusišypsojau tamsai.

- Atidėkim tai rytojui. Bet kokiu atveju, kitos išeities kaip tik viską papasakoti aš neturiu. Juk tu jau įpainiota ir sužinosi bet kokiu atveju.

- Tiesa, bet aš nenoriu laukti ryto. Noriu visko dabar,- paprieštaravau.

- Palauk ryto,-įtikinėjo Mažvydas kažkur visai netoliese aklinoj tamsoj.

- Aš ne.. Na, gerai. Gal ir galiu palaukti ryto,- sutikau.

- Aš jau eisiu,- pareiškė jis kažkaip liūdnai. Atrodė, kad mieliau pasiliktų ten tamsoj su manimi.

Aišku, aš galiu ir klysti. Balso intonacijas ir įvairius ženklus interpretuoti sekasi nelabai gerai.

- Labanakt,- sumurmėjau, nepatenkinta, kad jo raminanti aura paliks mano pašonę.

- Gerai miegok,- palinkėjo ir pajutau kaip jis pirštu švelniai baksteli man į nosį. Galėjau tik spėlioti, kaip aklinoje tamsoje pataikė tiesiai į taikinį.

Šyptelėjau, nors ir žinodama, kad jis to nemato.

Klausiausi tylių Mažvydo žingsnių grindimis. Mačiau, kaip jis atvėrė duris į vos vos mažiau tamsų koridorių ir netrukus dingo jas uždarydamas taip pat be garso, kaip ir atidarė. Jo nebebuvo ir kambarys vėl rodėsi šaltas, milžiniškas ir .. tiesiog ne toks.

Kurį laiką dar pagulėjau ant nugaros, žiūrėdama viršun į tamsą. Klausiausi kurtinančios tylos, kuri, rodėsi, susprogdins mano ausų būgnelius.

Šitam karste norėjau tik nebūt viena. Man reikėjo draugų apkabinimo. Reikėjo spinduliuojančių Aurimo akių, nerūpestingo Ievos juoko, dvynukų ginčų, man vežant juos į mokyklą, tėčio šypsenos kasvakar man grįžus namo.

Man reikėjo normalaus gyvenimo. Nors ir tuščio, bet normalaus. Koks buvo vos prieš kelias savaites.

Visgi pasąmoningai suvokiau, kad dar kurį laiką man bus nelemta jų pamatyti. Tai buvo keista, kvaila, karštakošiška ir .. na, tiesiog nelogiška, tačiau trauka, kurią jaučiau Mažvydui, buvo stipresnė už trauką namams ir visiems, kurie ten liko. Ar neliko, jei kalbėtume apie tėtį.

Tai nebuvo romantiška trauka. Anaiptol. Na, kita vertus, ne tai, kad kada nors būčiau tokią jautusi ir žinočiau, koks tai jausmas, tačiau tai buvo ne tai. Aš tiesiog jaučiau, kad blogiausia, kas man galėtų dabar nutikti, tai netekti Mažvydo. Nežinau kodėl, kaip ir.. kiek ilgai tai truks, tačiau dabar man jo reikėjo už visus labiausiai.

Aš jaučiau, kad tik jis gali atskleisti tas paslaptis, kurių turėjo pats. Ir tas, kurios, pasirodo, gaubė mano kilmę ar prigimtį, ar ką ten tas Arifas sakė.

Netrukus vėl užsnūdau, pakviesta juodo milžiniško angelo, mojančio ranka ir raginančio nuspręsti, ką daryti su purvinu, supančiotu ir sužalotu Mažvydu, sėdinčiu kėdėje tiesiai prieš mano akis. MES turėjome nuspręsti, ką su juo daryti, tačiau visa garbė kažkodėl buvo skirta man. Aš buvau pagrindinė ir nuo manęs priklausė kaip žiauriai jis bus nubaustas už tai, kas yra.

Rodyk draugams

Komentarai (4) toliau...

14.

Parašė easybreezy, 2011-03-08, Be temos

Jie mus apsupo - nė nesitikėjau, kad tokio dydžio pajėgos gali būti pasiųstos ieškoti dviejų jaunuolių.

Visi buvo apsirėdę tamsiai, tačiau negalėjai tokio apsirengimo stiliaus laikyti uniforma - visų rūbų atspalviai skyrėsi, taigi galėjau daryt išvadą, kad jie savo jėgomis bandė susiderinti,o esmė buvo ne gražiai atrodyti, o išnykti tamsoje.

Kai kurie rankose laikė ginklus, tačiau tokių buvo vos keletas.

Jie surišo mūsų rankas už nugarų, tačiau nestipriai, neagresyviai. Iš jų kalbų ir elgesio neatrodė, kad ruoštųsi mums padaryti kažką labai blogo. Bent jau šį momentą.

Mudu su Mažvydu tylėjome, tačiau aiškiai galvose virė visai skirtingi jausmai. Jis žiūrėjo kažkur pro šoną ir neatrodė labai susidomėjęs užpuolikais, veikiau kažkuo kitu. Jo mintys buvo kažkur kitur.

O aš akimis vedžiojau nuo vieno iki kito ir bandžiau suvokti, kas čia vyksta. Klausti bijojau. Neabejojau, kad greit atsakymą ir taip gausiu. Juoba, kad nieko apie juos nežinodama , prabildama galėjau padaryti esminę klaidą.

Teko laukti. Vyručiai pasiskirstė į bene tris grupeles - viena grupė saugojo mudu su Mažvydu, kita vertė kambarį kažko ieškodama, trečia tuoj pat išsinešdino iš kambario. Pro duris, kaip ir pridera normaliems viešbučio svečiams.

Aš vis dar nesuprasdama visiškai nieko dairiausi.

Visiškoj tyloj praleidom porą , gal penketą minučių. Tada kambarin grįžo trečioji grupelė, antroji baigė reidą po apartamentus ir pareiškė, kad nieko, kas tas niekas bebūtų, nerado. Pirmoji pasiskirstė per pusę ir pakėlė mudu su Mažvydu nuo lovos, kur leidom savo laiką supančioti, ir persimetę per pečius pajudėjo durų link. Trečioji grupelė ėjo pirmoji, tada žingsniavom mes (nors vaizdą mačiau žemyn galva, tiek suvokti dar sugebėjau), o mus veikiausiai lydėjo antrieji.

Kur mes einam? Kas šitie žmonės? Ką jie mums darys? Jie iš brolijos? - tokie klausimai vienas per kitą vertėsi mano galvoj.

Niekieno nesustabdyti išėjom laukan - pajutau lengvą vėjelį, kedenantį mano žemyn nukritusius, žemę beveik braukiančius plaukus. Šaunu. Kažkurią akimirką susirūpinau, ar tik mano vakarykščiai ir svetimi rūbai neskleidžia nemalonaus kvapo. Mažiausiai norėjau kitų akyse rodytis smirdančia nevala.

Kitas klausimas - kodėl mūsų niekas nestabdė išeinant? Ar normalu yra matyti viešbučio vestibiuliu žygiuojančius dvidešimt kelis tamsiai apsirengusius žmones, ant pečių besigabenančius du surištus jaunuolius?

Atsakymas į mano galvą atėjo kiek vėliau - tikriausiai šiuo klausimu padirbėjo trečioji grupelė, kuri buvo dingusi kelioms minutėms. Veikiausiai jie čia kažką pridirbo. Tikiuosi, neišskerdė viešbučio darbuotojų?

Nee, negali būt. Papurčiau galvą, jausdama, kad kraujas jau visiškai subėgo į galvą. Smilkiniuose pajutau nemalonų, labai stiprų spaudimą.

- Ei, aš čia tuoj susprogsiu,- dusliai sumurmėjau, tikėdamasi , kad į mano pastabą bus atsižvelgta.

Tikra tiesa. Nors jie ir įsiveržė pas mus pro langą, jį sutrupindami į mažas šukeles, žmogiškumo dar turėjo. mane nešęs vyriškos lyties padaras vos išgirdęs mano pareiškimą stabtelėjo, nusikėlė mane nuo peties ir nepastatydamas ant žemės paėmė ant rankų.

- Ačiū,- sušnypščiau bandydama kuo greičiau atgauti normalų pojūtį veide.

Vau. Vaizdas truputį kreivojo, dvejinosi arba buvo pasislinkęs, sunku pasakyti. Aišku tik tiek, kad veik nieko nemačiau.

Tankiai mirksėjau, kol vėl ėmiau viską matyt kaip priklauso. Apsižvalgiau, bandydama geriau suvokti, kas vyksta. Vyrai suko už viešbučio kampo ir žingsniavo automobilių stovėjimo aikštelės link. Vėlgi labai drąsiai, turint galvoj, kad tokia minia žmonių tikrai negalėjo nekristi į akis.

Niekas nekalbėjo, taigi visi tiksliai žinojo, ką turi daryti. Automobilių stovėjimo aikštelėj dalis grupės atskilo ir nužingsniavo kas sau, o kita dalis sulipo į skirtingus, paprastus šeimyninius automobilius. Mudu su Mažvydu atsidūrėme viename hečbeke, tarp mūsų įsispraudė dar vienas tamsus žmogutis, o mane gabenusysis su dar vienu kompanionu užtrenkę mūsų dureles sulipo priekin.

Taigi dabar buvo tik vienas klausimas - kur mes važiuojam.

O važiavom ilgai. Niekas nesikalbėjo ir aš tik retkarčiais atitraukdavau akis nuo taško ant priešais esančios sėdynės,kurį buvau sufokusavusi. Pastikrindavau, ar dar nepabudau iš absurdiško sapno. Pasitikrindavau, ar Mažvydas vis dar su mumis. Jis buvo mirtinai tylus , o žvilgsnis keistas kaip niekad. Nei karto nepakėlė akių į mane, tik stebeilijo kažkur pro šoną ir nejudėjo. Rodės, kad ne nekvėpuoja - taip nežymiai kilojosi jo krūtinės ląsta.

Nusprendžiau patylėti  - nežinia kaip nusiteikusių mūsų atžvilgiu uniformuotojų apsuptis nebuvo geriausia vieta pokalbiams.

Po dar kurio laiko, kai jau senokai buvome išvažiavę iš miesto, automobilis sustojo. Mudu su Mažvydu vėl ištempė laukan. Dabar jau leido eiti savomis kojomis, tik kad nesitraukė nuo mūsų nė per kelis centimetrus.

Apsidairiau . Buvo jau tamsu, o erdvė menkai teapšviesta, tačiau vis tiek išskyriau aukštos tvoros, pro kurią įvažiavome vidun, ir kelių neaukštų tamsių pastatų kontūrus.

Vieta rodės lyg kokia sena gamykla ar cechai, ar dar nežinia kas. Tiesiog atrodė, kad patalpos senokai nenaudojamos.

Galvą neaiškiai spaudė ( turbūt dėl kabėjimo žemyn galva). Vėl užmečiau akį į Mažvydą, einantį per porą metrų nuo manęs. Jis žvilgsnio nepajuto,o jei ir pajuto, tai puikiai suvaidino, kad yra kitaip.

Nedrįsau nieko sakyti  - iš žvilgsnio, įsmeigto priekin, neatrodė, jog yra nusiteikęs kalbėti.

o jie vedė mus toliau. Buvo mirtinai tylu. Nieko keisto, turint galvoje, kad viskas, ką mačiau aplink, tebuvo betonas ir asfaltas.

Praėjus pirmapradei baimei, vėl atkuto, ar veikiau nežmoniškai sustiprėjo, smalsumas.

Žvilgtelėjau į šalia manęs einantį tamsiaplaukį - tą patį, kuris pirma nešėsi mane persimetęs per petį. Jis buvo aukštas -  daug aukštesnis už mane,  dėl to netgi truputį susikūprinęs, nestambaus kūno sudėjimo. Plaukai buvo kirpti trumpai, o tamsoko gymio veide švietė - kaip keista - žydros akys.

Žinote, aš jau pastebėjau, ar tiksliau sėdėdama mašinoje suvedžiau, kad visi “pagrobėjai”, kuriuos mačiau tą vakarą, buvo keisto, tamsaus, tarsi pietietiško gymio. Iš aprangos niekaip negalėjau nustatyti jų tautybės, tačiau kažkodėl orientavausi į musulmoniškas šalis.

Taip besiblūdinėdama aplink nė nepajutau, kaip pasiekėme savo tikslą - sustojome prie vieno iš tų betoninių darinių. Prie jo durų niekas nestovėjo,o ir užraktas nebuvo mechaninis, ko mažų mažiausiai tikėčiausi iš tokios grupuotės, kuri varginasi dėl dviejų paaugliūkščių išmušt viešbučio langus.

Vyras, kuris ėjo pirmas ir atrakino duris, dingo viduje, kur buvo tamsu, nors į akį durk. po kelių sekundžių spragtelėjus jungikliui erdvė nušvito.

Prieš akis atsivėrė siauras neaukštomis lubomis koridorius, tolumoje užsibaigiantis dar vieneriomis durimis.

Manasis palydovas stumtelėjo mane priekin, ragindamas sekti jau geroai nutolusį priešais einantį vyriškį.

Nužingsniavau paskui, mąstydama, kas būtų, jei atsisakyčiau eiti toliau. Mane nušautų? Sužalotų? Ne, manau, kad veikiausiai persimestų per petį ir nuneštų, kur reikia.

Ausyse tvinksinčio kraujo nepasiilgau, tad paklusniai žingsniavau kur liepta. Vėl sustojom prie durų, už kurių juodavo dar vienas siauras koridorius. Trečios durys.

O tada vaizdas kardinaliai pasikeitė - priešais mano akis atsivėrė didžiulė erdvė, pilna žmonių. Keista buvo tai, kad visi jie tylėjo. Visi užsiiminėjo savo reikalais - Kas lakstė pirmyn atgal nešini padėklais su maistu, kas šiaip zujo pro daugybę patalpos šonuose juoduojančių durelių, kas tiesiog blaškėsi aplink be jokios aiškios priežasties, tačiau visi tylėjo.

Palei vieną iš sienų , išilgai patalpos ėjo ilgas stalas, nukrautas valgiais ir gėrimais.

Išpūčiau akis. Žvilgtelėjau į Mažvydą - jis anaiptol neatrodė nustebęs : stebėjo patalpą visiškai nerodydamas jokių jausmų.

O tada prabilo mane lydėjęs juodaplaukis. Prabilo ne man - tam pirmajam, atrakinusiam duris. Prakalbo kažkokia nregirdėta, nesuprantama, gerkline kalba. Tas, kuriam kalbėjo, tuojau pat skubiu žingsniu nuskuodė per patalpą ir dingo už vienų durelių.

Juodaplaukis atsisuko į mane.

- Teks truputį palaukti,- paaiškino nepriekaištingai tariama mano gimtąja kalba.

Vis dar išpūtusi akis linktelėjau.

Toliau dairiausi aplink, stebėdamasi keistais, spalvotais aplink nesiliaujančių zuiti žmonių apdarais, kai po kelių minučių priešais mus vėl išdygo tas tamsaus gymio vyras, visos kelionės metu žygiavęs priešais mus.

Jis mestelėjo kažką ta gerkline kalba ir aš vėl pajutau švlenų stumtelėjimą priekin.

- Nebijok,- paliepė mane lydintis vaikinas ir nuvairavo prie stalo. Ten stovėjo vienui vienas žmogus - aukštas, žilaplaukis, galingai atrodantis vyras. Jo tamsiame veide švietė žvitrios rudos akys. Tik dabar pastebėjau, kad visi prieš tai nerimę žmonės dabar stovėjo ramūs išsirikiavę pasieniais.

Sustojome per porą žingsnių nuo vyro. Aš kažkodėl atsidūriau viduryje -tiesiai priešais jį. Vyro vertinančios akys įsmigo tiesiai į mane. Žvilgsnis nebuvo nemalonus ar šaltas. Jis tik rodėsi labai skvarbus ir siaubingai keistas.

Man iš kairės stovėjo manasis palydovas,o iš dešinės Mažvydas, šalia jo stovėjo likę du vyriškiai.

- Džiaugiuosi pagaliau jus čia matydamas,- prabilo vyriškis lėtai perkeldamas skvarbų žvilgsnį nuo manęs prie Mažvydo,- kartu,- pabrėžė paskutinį žodį.

Nesupratau, ką jis turi galvoje, tačiau ta keista gaidelė, kuria šitai ištarė, privertė nežymiai virptelėti.

Jis tai pastebėjo.

- Nereikia bijoti, mergaite. Mes judviems nieko blogo nedarysime. Veikiau atvirkščiai. Tačiau apie viską iš eilės - turėtumėte būti išbadėję, ar ne? Sėskite ir vaišinkitės,- pamojo į stalą, nukrautą maistu, stovintį sau už nugaros.

Mudu su Mažvydu nesijudinome iš vietos.

- Nagi, sėskit, nesibaidykit. Pavalgykit, o valgydami galėsime viską ir išsiaiškinti,- nusišypsojo visai geraširdiškai baugusis vyriškis.

Vėl pažiūrėjau į Mažvydą - šįkart atsisukau visu kūnu, turėjau žinoti, ką jis galvoja. Mačiau, kaip jo smegeninėj sukasi sraigteliai. Mačiau, kaip kovojo nepasitikėjimas ir alkis.

Na ką gi, baigtį ir taip galėjau nuspėti. Vyrai lieka vyrais - maistas, traukiantis akį, nugalėjo - Mažvydas gūžtelėjo pečiais sau būdinga maniera ir patraukė stalo link.

Mudu atsisėdome greta, iš šonų ,aišku, sėdėjo palydovai. Stalo gale, visai greta įsitaisė baugusis vyras. Susėdus mums, atsigavo ir visi stovėję pasieniais - jie taip pat užėmė savo vietas.

Pora patarnautojų liko stovėti -  jie tuoj pat prišokę prie mūsų ėmė siūlyti maistą ir gėrimus.

Nieko nesuvokdama dairiausi aplinkui, jausdamasi tarsi pasakoj apie užburtą pilį.

Niekas kitas, atrodo, taip nesijautė.

Tad neturėjau kitos išeities, tik susitaikyti su esama padėtimi ir pirmiausia pavalgyti,o paskui rūpintis dėl to, kur esu ir ką veikiu.

- Taigi,- galiausiai prabilo storu balsu mus pasitikęs vyras,- metas mums susipažinti kaip pridera.

Rodyk draugams

Komentarai (6) toliau...

Paieška

Įrašykite ko ieškote:

Vistiek neradote? Susisiekite nurodytais kontaktais arba palikite komentarą

Nuorodos

Keletas rekomenduojamų draugų...